Avijautis

Ovibos moschatus
Avijautis (Ovibos moschatus)
Apsaugos būklė
Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1),
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Chordiniai ( Chordata) Klasė: Žinduoliai ( Mammalia) Būrys: Porakanopiai ( Artiodactyla) Pobūris: Atrajotojai ( Ruminantia) Šeima: Dykaraginiai ( Bovidae) Pošeimis: Ožkos ( Caprinae) Gentis: Avijaučiai ( Ovibos) Rūšis: Avijautis ( Ovibos moschatus)
Binomas
Ovibos moschatus (Zimmermann, 1780) Blainville, 1816
Avijaučių paplitimas: Raudona spalva: istoriškai natūralus dabartinis išplitimas. Mėlyna spalva: reintrodukavimo ir introdukavimo regionai

Avijautis (lot. Ovibos moschatus) – porakanopinių būrio, ožkų pošeimio rūšis. Tolimi avijaučių protėviai, mioceno epochos pabaigoje gyveno dabartinės Vidurinės Azijos aukštikalnėse. Iki XIX a. pradžios avijaučiai buvo priskiriami jaučių (Bovinae) šeimos pošeimiui. Avijaučiai panašūs į bizonus tik mažesni, prilygstantys dviem trečdaliams bizono masės, bei jų kaukolė ir dantys panašesni į avinų ir ožių. Tai senoviniai atrajojantys dykaragiai, evoliucijos metu išsiskyrę į atskirą tarpinę rūšį, kurios vieta zoologinėje sistematikoje turėtų būti tarp antilopių ir ožių.

2008 m. pasaulinę avijaučių populiaciją sudarė apie 133 914–136 914 suaugusių individų.

Išvaizda

Avijautis Kaune esančiame Lietuvos zoologijos sode

Patinai stambesni už pateles. Avijaučių patelių kūno ilgis 135–200 cm, stambesnių patinų kūno ilgis 200–250 cm. Per pečius 1,1–1,5 m aukščio. Vidutinis suaugusių avijaučių svoris 285 kg, nors svoris gali labai skirtis, nuo 180 iki 410 kg, o zoologijos sode yra užfiksuotas 650 kg svorio avijautis. Kanados žemyninėje dalyje gyvenančių patinų svoris siekia 380 kg.

Ką tik gimusių avijaučių jaunikliai sveria 8–15 kg. Vienerių metų amžiaus patelės sveria nuo 45,3 kg iki 101,9 kg, patinėliai nuo 45,3 iki 96,6 kg. Dvejų metų amžiaus patelės sveria nuo 93,3 kg iki 143,6 kg, o patinėliai nuo 126 kg iki 149,5 kg.

Avijaučių labai tvirta kūno sandara, trumpas kaklas, didelė galva ir trumpos storos kojos. Ragai pamatine dalimi dengia visą kaktą, leidžiasi žemyn, o galais užsirietę į viršų. Ausys mažytės, pasislėpusios kailyje. Uodega trumpa – 10 cm ir po kailiu nesimato. Plačios raginės kanopos pritaikytos kasti maistą iš po sniego.

Gyvūnas apaugęs labai ilgais, tamsiai rudais plaukais. Plaukai – 60–70 cm ilgio akuotai, po jais tankus ir labai švelnus povilnis. Vasarą avijaučiai šeriasi. Nenumetusiam povilnio avijaučiui karšta net šiaurėje. Fermose laikomi avijaučiai mėgsta būti šukuojami. Nuo vieno avijaučio galima prišukuoti iki 3 kg vilnos, o vienam megztiniui reikia 100–200 g tokios vilnos. Iš kilogramo avijaučio vilnos suverpiamas 80 km ilgio siūlas. Drabužiai, išausti iš šių gyvūnų vilnos, labai lengvi, šilti, skalbiant nesitraukia.

Gyvenamoji vieta

Avijaučių šeima Grenlandijoje

Paskutiniame ledynmetyje gyveno Sibire bei Europoje iki Ispanijos, kartu su mamutais, gauruotaisiais raganosiais ir šiaurės elniais. Atšilus klimatui Eurazijoje gyvenę išnyko, bet iki šiol išliko jų populiacijos Šiaurės Amerikos žemyno arktinėje tundroje – Kanados arkties salyne ir Grenlandijoje.

Dabar reintrodukuoti Aliaskoje. 1929 m. sėkmingai aklimatizuoti Špicbergene. Nuo 1974 m. avijaučiai introdukuoti Taimyre, o 1975 m. – Vrangelio saloje, kur po kelerių metų jie pradėjo veistis. Ten kur jau aklimatizavosi ir didėja jų bandos, dalis jų perkeliama į kitas Sibiro vietas, įskaitant Jakutijos šiaurę. Ateityje numatoma avijaučius apgyvendinti visoje Rusijos Federacijos arktinėje dalyje. Nedidelės bandos taip pat įveistos Norvegijoje ir Švedijoje.

Gynyba

Avijaučių banda išsirikiavusi gynybine pozicija

Avijaučiai gali greitai bėgioti ir turi savitą gynybos strategiją. Užklupti jie išsirikiuoja ratu, patelės ir jaunikliai viduryje. Dešimčiai avijaučių nebaisūs nei vilkų, nei lokio puolimai. Plėšrūnui per daug prisiartinus, vienas avijautis šoka į priekį, smeigia ragais ir meta į rato vidurį, kur patelės ir jaunikliai jį sutrypia ir užbado. Avijaučiai aukomis dažniausiai tampa baltiesiems vilkams (Canis lupus arctos), rečiau baltiesiems lokiams bei grizliams.

Mityba

Vasarą avijaučiai gyvena drėgnose vietovėse, kaip kad prie upių slėnių, o žiemai pasirenka aukštesnio reljefo vietoves, kad išvengtų gilių sniego pusnių. Minta žole, arktiniais karklais (Salix arctica) ir kitais sumedėjusiais augalais, kerpėmis, samanomis. Žiemą pagrindinis jų maistas karklų ir gluosnių šakelės.

Elgsena

Avijaučiai gyvena bandomis, kurios vasaros metu sudaro apie 8–20 individų, o žiemą iš apie 12–24 individų. Iš pirmo žvilgsnio avijaučiai atrodo nevikrūs, bet gali bėgti 60 km/val. greičiu. Nevengia vandens. Labai atsparūs dideliems speigams.

Amžius

Subręsta ketvirtais gyvenimo metais. Išgyvena iki 12–20 metų.

Pavadinimas ir sinonimai

Anksčiau daugelyje kalbų avijaučių vardas buvo muskusiniai jaučiai, esą todėl, kad rujos metu patinai skleidžia muskuso kvapą.
Lotynų kalba yra šie avijaučių (Ovibos moschatus) sinonimai, kurie dabar nevartotini:

• Bos moschatus Zimmermann, 1780
• Bosovis moschatus (Zimmermann, 1780) Kowarzik, 1911
  

Kitomis kalbomis savaiminio ir istorinio avijaučių paplitimo regionuose, vadinami:

• Inuitų pagrindinėmis kalbomis jų pavadinimas praktiškai nesiskiria. Pavyzdžiui inuitai gyvenantys šiaurės ir šiaurės vakarų Aliaskoje, kurie kalba inupiakų kalba, šiuos gyvūnus vadina „Umiŋmak“. Inuitai gyvenantys Nunavute ir likusiose Kanados arkties salyno salose, kur kalba inuktituto kalba, juos vadina ᐅᒥᒻᒪᖅ, angliška rašto forma tai būtų „Umimmaq“ - lietuvių kalba tai reiškia „barzdotas“. Inuitai kalbantys grenlandų kalbos vakarų tarme arba kalalisutu, kuri saloje yra kaip oficiali kalba, juos vadina „Umimmak“.
• Anglų kalba vadinami Muskox arba Musk Ox.
• Prancūzų kalba – Bœuf musqué.
• Rusų kalba – Овцебык, lotynų rašmenimis – ovcebyk.
  

Mums artimiausia latvių kalba vadinami Muskusvērsis.

Nuorodos

• youtube.com / The Return of the Musk Ox, anglų k.
• youtube.com / Muskoxen resettlement in Yakutia, anglų k.