Geležinė uždanga
Geležinė uždanga – politinė, karinė, informacinė ir ideologinė Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių saviizoliacija nuo Vakarų ir kitų nekomunistinių valstybių po Antrojo pasaulinio karo.
Juoda spalva – „geležinė uždanga“.
Raudona spalva – Varšuvos pakto narės.
Mėlyna spalva – NATO narės.
Šviesiai raudona – kariniu požiūriu neutralios komunistinės šalys.
Šviesiai mėlyna – kariniu požiūriu neutralios demokratinės šalys.
Šią sąvoką pokarinės Europos padalijimo prasme pirmasis 1945 m. vasario 25 d. pavartojo hitlerinės Vokietijos propagandos ministras J. Gebelsas savo straipsnyje „2000-ieji metai” laikraštyje Das Reich:
„Trečiasis – Stalinas – šiais planais siekia gerokai tolimesnių tikslų nei abu jo kompanjonai V. Čerčilis ir F. Ruzveltas. Jis, aišku, nenori paskelbti jų viešai, bet jo 200 milijonų vergų pagiežingai ir atkakliai dirba šia linkme. Jis mato pasaulį kitokį nei jis piešiamas plutokratų galvose. Jam vaidenasi tokia ateitis, kurioje visas Žemės rutulys paklūsta Maskvos Internacionalui, taigi, ir Kremliui. Jo svajos apie valdžią yra fantastinės ir absurdiškos, bet jei mes, vokiečiai, neįkišime pagalio jam į ratus, jis neabejotinai juos įgyvendins. Ir tai įvyks štai kokiu būdu: jeigu vokiečių tauta sudės ginklus, tai sovietai pagal susitarimus tarp Ruzvelto, Čerčilio ir Stalino užims visą Rytų ir Pietryčių Europą kartu su didžiąja Reicho dalimi. Priešais šią didžiulę teritoriją, apimančią ir Sovietų Sąjungą, tuoj pat nukris geležinė uždanga, už kurios prasidės masinės tautų žudynės, tikriausiai vis dar plojant Londono ir Niujorko žydų spaudai.” [1]
„Vadinamasis Trečiasis pasaulinis karas, matyt, bus trumpas, ir po jo mūsų žemynas gulės po kojomis mechanizuotiems robotams iš stepių. Tai būtų bolševikams dar ne parankiausia įvykių eiga. Kaip uždeganti kibirkštis ji peršoktų į Angliją ir padegtų šią klasikinės demokratijos šalį. Ir vėl nukristų geležinė uždanga ant šios gigantiškai išplitusios tautų tragedijos.” [2]
Terminas paplito, kai jį 1946 m. kovo 5 d. ištarė Jungtinė Karalystės ministras pirmininkas V. Čerčilis kalboje Misūrio valstijos Fultono koledže. Jis nurodė komunizmo plėtros pavojų, pastebėdamas, jog už geležinės uždangos esančias valstybes ima vis griežčiau kontroliuoti SSRS:
„Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga. Už šios linijos – visos senųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių sostinės. Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija – visi šie įžymūs miestai ir aplink juos gyvenantys žmonės yra, turiu pasakyti, sovietinėje sferoje, ir visi jie yra veikiami, viena ar kita forma, ne tik sovietų įtakos, bet ir labai didelės, o kartais vis didėjančios, kontrolės iš Maskvos pusės.” [3]
V. Čerčilio kvietimas stoti į kovą prieš komunizmą tradiciškai laikomas šaltojo karo pradžia. Geležinė uždanga atskyrė Vakarų Europą nuo Rytų Europos valstybių. Ji tęsėsi nuo Adrijos jūros pietuose iki Baltijos jūros šiaurėje.[4]
Šaltiniai
redaguoti
- ↑ J. Goebbels. Das Jahr 2000 // Das Reich, 1945 vas. 25 (cit. pagal Roman Sandgruber, Norbert Loidol. Der Eiserne Vorhang: Die Geschichte – das Ende – die Mahnung // http://www.1989-2009.at/dateien/49_Sandgruber_und_Loidol.pdf, 2011-09-25)
- ↑ ten pat, p.24
- ↑ Originalo kalba: From Stettin in the Baltic to Trieste in the Adriatic an iron curtain has descended across the continent. Behind that line lie all the capitals of the ancient states of Central and Eastern Europe. Warsaw, Berlin, Prague, Vienna, Budapest, Belgrade, Bucharest and Sofia; all these famous cities and the populations around them lie in what I must call the Soviet sphere, and all are subject, in one form or another, not only to Soviet influence but to a very high and in some cases increasing measure of control from Moscow. Vieną Čerčilis paminėjo todėl, kad tuo metu Austrija dar buvo okupuota sąjungininkų, o jos sostinė Viena buvo SSRS okupacinėje zonoje.
- ↑ Geležinė uždanga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 501-502 psl.