Pereiti prie turinio

Kaina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
13:48, 26 lapkričio 2022 versija, sukurta Homobot (aptarimas | indėlis) (Nebenaudojamo skydelių datavimo šalinimas.)
(skirt) ←Prieš tai buvusi versija | žiūrėti esamą versiją (skirt) | Kita versija → (skirt)
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kainapinigų suma, mokama už produktą ar paslaugą, arba vertybių suma, kurią vartotojai išmaino į teisę turėti arba vartoti produktą ar naudotis paslauga.

Siaurąja prasme kaina yra pinigų suma, mokama už gaminį ar paslaugą, arba pinigai, kuriuos vartotojas keičia į naudą, gaunamą iš gaminio ar paslaugos. Istoriškai kainos buvo nustatomos derantis dėl jos pirkėjams ir pardavėjams. Pavieniai pirkėjai mokėdavo skirtingas kainas už tą patį produktą, nes tai priklausė nuo jų poreikių ir sugebėjimo derėtis. Kaina yra vienintelis rinkodaros komplekso elementas, kuris padeda generuoti pajamas. Visi kiti elementai yra susiję su sąnaudomis. Kaina kartu yra lanksčiausias rinkodaros komplekso elementas. Priešingai produkto savybėms ir įvairioms prekių paskirstymo grandinėms, kaina galima greitai pakeisti.

Veiksniai nustatant kainą

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidiniai veiksniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rinkodaros tikslai – prieš nustatydama kainą, bendrovė privalo apsispręsti dėl produkto strategijos. Kuo aiškiau firma mato savo tikslus, tuo lengviau jai nustatyti kainas. Bendrieji tikslai gali būti tokie: bendrovės išlikimas, esamo laikotarpio pelno maksimizavimas, rinkos dalies maksimizavimas ir lyderystė rinkoje pagal produkto kokybę.

Rinkodaros komplekso strategija – kad rinkodaros programa būtų nuosekli ir efektyvi, sprendimai dėl kainos turi būti derinami su produkto dizainu, paskirstymo ir rėmimo sprendimais.

Sąnaudos – nuo jų priklauso, kokia kaina gali būti nustatyta, nes siekiama padengti gamybos, paskirstymo ir produkto pardavimo sąnaudas ir būtų gauta pakankamai pelno už bendrovės pastangas bei riziką. Sunaudotos skirstomos į pastoviąsias sąnaudas, kintamąsias sąnaudas bei bendrąsias sąnaudas.

Kainodaros organizavimas – tai vidiniai sprendimai apie tai, kas organizacijoje turi nustatinėti kainas. Kainodaros veikla gali būti vykdoma įvairiais būdais. Mažose bendrovėse kainas dažniausiai nustato aukščiausio rango vadovybė, o ne rinkodaros ar pardavimų skyriai. Didelėse įmonėse kainodara dažniausiai užsiima padalinių arba prekių grupių vadybininkai. Pramonės prekių rinkose pardavėjams gali būti leidžiama derėtis su klientais tam tikrose kainų ribose. Bet kuriais atvejais aukščiausio lygio vadovai apibrėžia kainodaros tikslus bei politiką ir dažnai patvirtina kainas, kurias siūlo žemesnio rango vadovai ar pardavėjai.

Išoriniai veiksniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rinka ir paklausarinka ir paklausa nustato viršutines kainos ribas. Kainos ir paklausos santykis skiriasi skirtingų tipų rinkose. Ir vartotojai, ir verslo rinkos pirkėjai pasveria produkto ar paslaugos kainą ir gaunamą naudą juos įsigijus, todėl prieš nustatant kainą, pardavėjas privalo įvertinti santykį tarp kainos ir produkto paklausos.

Konkurencija – tai konkurentų sąnaudos, kainos bei galimos reakcijos į veiksmus. Bendrovės sprendimai dėl kainos gali turėti įtakos konkurencijos pobūdžiui ir atvirkščiai.

Kiti aplinkos veiksniai (ekonomika, prekybos tarpininkai, vyriausybė) – sprendimas dėl kainos įtaką gali daryti tokie ekonominiai veiksniai, kaip gamybos pakilimas ar nuosmukis, infliacija, palūkanų normos, nes jie lemia ir produkto gamybos sąnaudas, ir vartotojų suvokimą apie produkto kainą ir vertę.

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]