Bankrotas

Bankrotas – negalėjimas išsimokėti skolų, sužlugimas. Daugelyje pasaulio šalių bankrutuoti gali ne tik juridiniai, bet ir fiziniai asmenys. Įmonės ar fizinio asmens bankroto atveju, tai yra padėtis, kai skolos viršija turimą turtą, o skolų grąžinti jau nėra galimybių (papildomai pasiskolinant, užstatant turtą ar dar kaip nors kitaip). O prieš valstybę nėra nei galimo teisinio proceso, nei precedento, todėl neįmanoma jokiai valstybei paskelbti teisėto bankroto, ar jo bylos iškėlimo.

Ištakos

Žodis bankrotas kilo iš senovės lotynų žodžių „bancus“ (suolas ar stalas), ir „ruptus“ (sulaužytas). Šis „Bankas" – tai suolas, kurį pirmieji bankininkai turėjo viešose vietose, turguose, mugėse ir pan., ir ant kurio jie mokėjo pinigus, išrašinėjo vekselius ir t. t. Bankininkui žlugus, jis sulaužydavo savo suolą, taip visiems parodydamas, kad asmuo, kuriam priklausė suolas, nebegali tęsti savo veiklos. Kadangi ši praktika ypač dažnai buvo taikoma Italijoje, sakoma, kad terminas „bankrotas“ yra kilęs iš italų „banco rotto“, t. y. sulaužytas suolas.

Senovės Graikijoje bankrotas neegzistavo. Jeigu skolininkas negalėdavo susimokėti savo skolų, jis, jo žmona ir vaikai tapdavo „skolos vergais" ir turėdavo atsilyginti kreditoriui savo fiziniu darbu. Daugelyje senovės Graikijos miestų-valstybių „skolos vergovė“ būdavo ribojama iki penkerių metų laikotarpio. Be to, tokiems vergams, skirtingai nei įprastiems, buvo garantuotas gyvybės ir galūnių išsaugojimas.

Toroje, ar Senajame Testamente, pagal Mozės įstatymą, kas septinti metai būdavo skelbiami kaip šabo metai, kuriais būdavo atleidžiamos visos bendruomenės narių, bet ne „užsieniečių", skolos. Kas septintus šabo metus, t. y. kas keturiasdešimt devynerius metus, būdavo skelbiami jubiliejiniai metai, kuriais nuo visų skolų būdavo atleidžiami ne tik bendruomenės nariai, bet ir „užsieniečiai“, taip pat suteikiama laisvė visiems „skolos vergams“.

Pagal islamo mokymą, remiantis Koranu, nemokiam asmeniui turi būti suteiktas laikotarpis, kuriuo jis galėtų išmokėti savo skolą.