Europos socialinis fondas

Europos socialinis fondas (ESF) – pagrindinė Europos Sąjungos finansinė priemonė, skirta remti užimtumą ir skatinti ekonominę bei socialinę sanglaudą šalyse narėse. ESF išlaidos sudaro maždaug 10 % viso ES biudžeto.

ESF yra vienas iš ES struktūrinių fondų, skirtų gerinti socialinę sanglaudą ir ekonominę gerovę visuose Europos Sąjungos regionuose. Struktūriniai fondai yra perskirstomos finansinės priemonės, kurios remia sanglaudą Europoje, skirdamos daugiau finansavimo mažiau išsivysčiusioms regionams. ESF finansavimo tikslas yra remti daugiau ir geresnių darbo vietų kūrimą ES, bendrai finansuojant nacionalinius, regioninius ir vietos projektus, didinančius užimtumą, gerinančius darbo kokybę ir stiprinančius įtrauktį į darbo rinką šalyse narėse ir jų regionuose.

Istorija

Europos socialinis fondas buvo įkurtas pagal 1957 m. Romos sutartį – tai seniausias iš visų struktūrinių fondų. Pagrindinis ESF tikslas visada buvo didesnis užimtumas, bet laikui bėgant šis tikslas buvo pritaikomas prie besikeičiančių sąlygų. Ankstyvuoju pokario laikotarpiu fondas daugiausiai dėmesio skyrė darbuotojų migracijai Europoje, vėliau labiau stengtasi sumažinti jaunų ir nekvalifikuotų darbuotojų nedarbo lygį. Dabartiniu finansavimo laikotarpiu, 2007–2013 m., ESF ne tik skiria paramą asmenims, kuriems sunku surasti darbą, kaip antai moterims, jaunimui, vyresnio amžiaus darbuotojams, migrantams bei žmonėms su negalia, bet ir padeda įmonėms bei darbuotojams prisitaikyti prie pokyčių. Tai atliekama remiant naujovių diegimą darbo vietose, mokymąsi visą gyvenimą ir darbuotojų judumą.

Vieta ES politikoje ir strategijoje

Lisabonos darbotvarkė yra visaapimanti Europos Sąjungos strategija, kuria siekiama iki 2010 m. paversti Europą dinamiškiausia ir konkurencingiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje, pasižyminčia tvariu ekonominiu augimu, su daugiau ir geresnių darbo vietų, didesne socialine sanglauda ir pagarba aplinkai. ESF prioritetai atitinka Lisabonos darbotvarkės tikslus.

Lisabonos darbotvarkei paremti skirtos dauguma ES finansinių ir politinių priemonių. Tarp jų ir Sanglaudos politika, kurios tikslas – sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus tarp ES šalių ir regionų. Tam naudojami ES biudžeto finansiniai ištekliai (struktūriniai fondai) – įskaitant ESF, – skirti paremti mažiau išsivysčiusių regionų ekonominę ir socialinę plėtrą.

Atsižvelgiant į poreikį didinti konkurencingumą bei užimtumą globalizacijos ir senėjančios visuomenės kontekste, buvo sukurta Europos užimtumo strategija^[1], ES šalims narėms apibrėžianti koordinuojančius pagrindus, pagal kuriuos būtų suvienodinti prioritetai ir tikslai užimtumo srityje. Šie bendrieji prioritetai aptariami Užimtumo gairėse^[2] ir įtraukiami į šalių narių atskirai parengtas nacionalines reformų programas^[3]. ESF finansavimą šalys narės paskirsto savo nacionalinėms reformų programoms ir nacionalinėms strateginių priemonių programoms (NSPP), kuriomis nustatomi šalių narių pagrindiniai iš ES struktūrinių fondų gaunamų lėšų panaudojimo prioritetai.

Nustatant ESF finansavimo prioritetus didelį vaidmenį vaidina ir Europos socialinė darbotvarkė^[4]. Socialine darbotvarke siekiama atnaujinti „Europos socialinį modelį“, modernizuojant darbo rinkas ir socialinės apsaugos sistemas, kad darbuotojai ir įmonės galėtų pasinaudoti tarptautinės konkurencijos, technologinės pažangos ir kintančių visuomenės tendencijų teikiamais privalumais, kartu ginant labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius. Be to, prie ESF iniciatyvų prisideda ir „lankstumo ir užimtumo saugumo“ koncepcija. Lankstumą ir užimtumo saugumą galima apibūdinti kaip politikos strategiją, skirtą tuo pat metu didinti darbo rinkų, organizacijų bei santykių lankstumą ir užimtumo bei pajamų saugumą^[5]. Terminas „lankstumas ir užimtumo saugumas“ apima ir naują užimtumo traktuotę, požiūrį „darbo vieta visam gyvenimui“ keisdama požiūriu „darbas visam gyvenimui“. Ji skatina darbuotojus valdyti savo profesinę veiklą, mokantis visą gyvenimą, prisitaikant prie pokyčių ir keičiant darbo vietas.

Strategijos formavimas

ESF valdomas septynerių metų planavimo ciklais. ESF strategiją ir biudžetą svarsto ES šalys narės, Europos Parlamentas ir Europos Komisija. Šioje strategijoje apibrėžiami iš dalies arba visiškai su kitais struktūriniais fondais vykdomo ESF finansavimo tikslai. Dabartiniame ES finansavimo cikle nustatyti tikslai:

Regioninio konkurencingumo ir užimtumo tikslas: stiprinti regioninį konkurencingumą, užimtumą ir patrauklumą investicijoms.
Konvergencijos tikslas: stimuliuoti augimą ir užimtumą mažiausiai išsivysčiusiuose regionuose. Šiam tikslui skiriama daugiau nei 80 % viso ESF finansavimo.

Šioje strategijoje taip pat nustatytos plačios „prioritetinės ašys“ – tikslams pasiekti būtini ir finansuoti tinkami veiksmai.

Lėšų skirstymas

ESF finansavimo lygis įvairiuose regionuose skiriasi priklausomai nuo šių regionų santykinės gerovės. ES regionai yra suskirstyti į keturias kategorijas pagal regiono BVP vienam gyventojui santykį su ES vidurkiu (25 arba 15 valstybių narių ES) ir padalyti pagal du tikslus.

Konvergencijos tikslas apima:

konvergencijos regionus, kuriuose BVP vienam gyventojui nesiekia 75 % ES-25 vidurkio,
laikinąją pagalbą gaunančius regionus, kuriuose BVP vienam gyventojui viršija 75 % ES-25 vidurkio, tačiau nesiekia 75 % ES-15 vidurkio.

Regioninio konkurencingumo ir užimtumo siekinys apima:

regionus, atitinkančius laipsniško paramos teikimo reikalavimus, kuriuose BVP vienam gyventojui nesiekia 75 % ES-15 vidurkio (2000–2006 m. laikotarpiu), tačiau viršija 75 % ES-15 vidurkio (2007–2013 m. laikotarpiu),
Konkurencingumo ir užimtumo regionus, t. y. visus kitus ES regionus.

Konvergencijos regionuose ESF finansavimo dalis projektuose gali siekti 85 % visų išlaidų. Regioninio konkurencingumo ir užimtumo regionuose ESF dalis paprastai sudaro 50 %. Turtingesnėse šalyse narėse ir regionuose ESF finansavimas papildo esamas nacionalines užimtumo iniciatyvas, o ne tokiose turtingose šalyse narėse ESF parama gali būti pagrindiniu su užimtumu susijusių iniciatyvų finansavimo šaltiniu. Dabartiniame ESF programavimo etape (2007–2013 m.) finansavimą galintys gauti regionai atvaizduoti žemėlapyje.

Įgyvendinimas

Nors strategija formuojama ES lygmeniu, už ESF finansavimo įgyvendinimą atsakingos ES šalys narės ir regionai. Sutarus dėl strategijos ir biudžeto paskirstymo, planavimas atliekamas bendrai. Šalys narės ir jų regionai kartu su Europos Komisija suplanuoja septynerių metų veiklos programas. Šiose veiklos programose aprašomos veiklos sritys, kurios bus finansuojamos – jos gali būti geografinės arba teminės.

Šalys narės paskiria nacionalines ESF valdymo institucijas, atsakingas už projektų atranką, išmokas ir projektų eigos bei rezultatų vertinimą. Taip pat paskiriamos atestacijos ir audito institucijos, kurių užduotis yra stebėti ir užtikrinti, kad lėšos būtų panaudojamos pagal ESF taisykles.

Projektai

ESF įgyvendinamas projektais, kuriems vykdyti teikiamos paraiškos, ir kuriuos įgyvendina įvairios valstybinės ir privačios organizacijos. Tarp šių organizacijų yra nacionalinės, regioninės ir vietos valdžios institucijos, mokymo ir kvalifikacijos kėlimo įstaigos, nevyriausybinės organizacijos (NVO) ir savanorių sektorius, taip pat socialiniai partneriai, pavyzdžiui, profesinės sąjungos ir darbo tarybos, pramonės ir specialistų asociacijos bei atskiros bendrovės.

ESF projektų naudos gavėjai yra labai įvairūs, pavyzdžiui, atskiri darbuotojai, žmonių grupės, pramonės sektoriai, profesinės sąjungos, valstybinės administracijos arba atskiros įmonės. Ypač daug dėmesio skiriama pažeidžiamoms žmonių grupėms, turinčioms ypatingų sunkumų rasti darbą ir išsaugoti darbo vietas, kaip antai ilgalaikiams bedarbiams ir moterims. Dalyvaudami ESF projektuose, paramos kasmet sulaukia maždaug 9 milijonai asmenų iš šių pažeidžiamų grupių. Žr. 1-ąjį grafiką.

2007–2013 m. programa

Dabartinis ESF planavimo ciklas tęsiasi nuo 2007 iki 2013 m., jo šūkis yra „Investicijos į žmones“. Šiuo laikotarpiu fondas investuos į užimtumą gerinančius projektus maždaug 75 milijardus eurų – beveik 10 % ES biudžeto. Finansavimas skiriamas šešioms konkrečioms prioritetinėms sritims:

Žmogiškojo kapitalo gerinimui (34 % viso finansavimo)
Prieigos prie užimtumo ir tvarumo gerinimui (30 %)
Darbuotojų ir įmonių galimybių prisitaikyti didinimui (18 %)
Socialiai nuskriaustų asmenų socialinės įtraukties gerinimui (14 %)
Institucinių išteklių stiprinimui nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis (3 %)
Reformų inicijavimui užimtumo ir įtraukties srityse (1 %)

Lėšų paskirstymas kiekviename regione skirsis priklausomai nuo vietos ir regioninių prioritetų. Visi šeši prioritetai taikomi tiek konvergencijos tiek regioninio konkurencingumo ir užimtumo tikslams, bet konvergencijos regionuose paprastai daugiau dėmesio skiriama „žmogiškojo kapitalo gerinimui“.

ESF išlaidų paskirstymas šalims narėms 2007–2013 m. parodytas 2-ajame grafike. ESF perskirstomumą iliustruoja 3-iasis grafikas, kuriame atvaizduotas kiekvienam šalių narių piliečiui tenkantis finansavimas.

Kita informacija

ESF informacinis lapelis. Šiame 2007 m. paskelbtame informaciniame lapelyje pateikiama pagrindinė informacija apie Europos socialinio fondo tikslus, pagrindus ir darbus. Jis pateikiamas 23 ES kalbomis.
Statistikos informacinis lapelis. Šiame lapelyje pateikiama Europos socialinio fondo 2007–2013 m. veiklos apžvalga – svarbiausių su programa susijusių faktų ir skaičių analizė.
50-mečio knyga. Europos socialinio fondo 50-mečio proga Europos Komisija išleido iliustruotą knygą apie ESF veiklą per penkis pastaruosius dešimtmečius.
ESF 2007–2013 m. paramą galinčių gauti regionų žemėlapis. Šiame žemėlapyje parodyti nauji regionai, galintys gauti Europos socialinio fondo paramą 2007–2013 m. planavimo laikotarpiu.
Pasakojimai apie ESF sėkmę. Daugiau nei 70 pasakojimų, iliustruojančių, kaip ESF projektai padėjo žmonėms pagerinti savo profesinį gyvenimą visoje Europoje.
ES teisės aktas dėl ESF.

liepos 5