Gyvūnų teisės
Gyvūnų teisės – iš įvairių etikos pozicijų grindžiama idėja, kuria pasisakoma už vienodą tapačių žmonių ir gyvūnų interesų vertinimą, dėl kurio pastariesiems būtų suteiktos pamatinės, jų poreikius atitinkančios, teisės. Vienas pagrindinių gyvūnų teisių šalininkų argumentų yra tas, kad gyvūnai, kaip ir žmonės, gali jausti skausmą, turi emocijas, individualius poreikius, yra sąmoningi. Tai laikoma pakankama priežastimi juos vertinti kaip teises turinčias asmenybes, o ne kaip žmonių nuosavybę.[1] Gyvūnų teisių praktinis pritaikymas reikalauja gyvūnų nenaudoti kaip priemonių tikslams pasiekti: neįkalinti, nežaloti, neišnaudoti, nežudyti; vietoje to siūlomos įvairios tiek žmonių poreikius patenkinančios, tiek gyvūnų naudojimo nereikalaujančios alternatyvos.[2]
Gyvūnų teisių klausimas tampa vis populiaresnis įvairių mokslo šakų akademiniuose sluoksniuose: idėjas suteikti gyvūnams tam tikras teises palaiko teisininkai bei teisės akademikai Alanas Dershowitzas[3], Laurence’as Tribe’as[4], Gary Lawrence’as Francione[5], sociologas Rogeris Yatesas[6], politikos mokslų profesorius Robertas Garneris[7] ir kiti. Gyvūnų teisių kursai yra skaitomi 121 iš 180 JAV teisės mokyklų.[8]
Šios idėjos kritikai teigia, kad gyvūnai nesugeba daryti moralinių pasirinkimų ar sudarinėti sudėtingų socialinių susitarimų, todėl jie negali turėti ir jokių teisių. Tokie filosofai, kaip Rogeris Scrutonas mano, kad tik žmonės turi pareigas ir kad „išvados yra neišvengiamos: tik mes turime teises“.[9] Teigiama, kad nėra nieko blogo išnaudoti gyvūnus maistui, pramogoms (cirkai, zoologijos sodai ir kt.) bei moksliniams tyrinėjimams, nors kartu ir pripažįstama, kad žmonės turėtų vengti veiksmų, sukeliančių gyvūnams nereikalingą skausmą.[10] Tokia pozicija dažniausiai vadinama gyvūnų gerove ir kai kurių autorių yra supriešinama su gyvūnų teisėmis.[11]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šiuolaikinė gyvūnų teisių samprata kilo iš ilgų debatų dar nuo antikos laikų tarp teigiančių, jog gyvūnai nusipelno būti įtraukti į moralinę bendruomenę, ir jiems oponuojančių. Nors jau tokie mąstytojai kaip Pitagoras, Teofrastas ar Plutarchas nepateisino kai kurių elgesio su gyvūnais formų (pavyzdžiui, žudymo dėl mėsos), jų dėmesys buvo labiau sutelktas į gyvūnų gerovės gerinimą nei į teisių nuo bet kokio išnaudojimo suteikimą. Plutarchas tai buvo įvardinęs žodžiais „tiesa ta, kad blogai elgiasi ne tie, kurie naudoja gyvūnus, bet tie, kurie juos naudoja netinkamai, neapgalvotai ir žiauriai.“[12]
Padėtis nesikeitė ir vėlesniais laikais. Viduramžiais didžiausią įtaką požiūriui į gyvūnus padarę krikščionių filosofai šv. Augustinas ir Tomas Akvinietis manė, kad žmonės yra svarbiausias Dievo kūrinys, galintis naudoti gyvūnus savo tikslams ir turintis prieš juos tik netiesioginius įsipareigojimus, susijusius su pareiga kitiems žmonėms arba Dievui.[13] XVII a. gyvenę Renė Dekartas, Thomas Hobbesas ir Johnas Locke’as taip pat nepritarė, kad gyvūnai gali turėti net mažiausias teises.[14]
Stipresnių oponentų vyraujančiam požiūriui atsirado XVIII a. Tuomet Žanas Žakas Ruso teigė, kad žmonės turi įsipareigojimus prieš gyvūnus vien dėl to, jog jie yra jaučiančios būtybės, o jam pritarė ir modernaus utilitarizmo pradininkas Jeremy Benthamas, pasisakęs už tai, kad elgesyje su gyvūnais privaloma atkreipti dėmesį į jų gebėjimą kentėti. Kita vertus, Imanuelis Kantas atmetė šį teiginį, nes manė, kad moralinės pareigos galimos tik prieš racionalias, vidinę vertę turinčias būtybes, t. y. žmones, o gyvūnai negali būti vertinami iš moralės pusės ir visi prieš juos turimi įsipareigojimai yra netiesioginiai.[15]
Nepaisant Ruso ir Benthamo pasisakymų, idėja, kad gyvūnai gali bent iš dalies turėti kokias nors teises, nebuvo plačiai priimta, o kartais tapdavo ir pajuokos objektu. Kai anglų feministė Mary Wollstonecraft 1792 m. išleido savo veikalą Moterų teisių apgynimas, Kembridžo universiteto profesorius Thomas Tayloras atsakė paviešindamas savo anoniminį tekstą Gyvulių teisių apgynimas, norėdamas parodyti, jog Wollstonecraft argumentai yra tiek pat absurdiški, kaip ir gyvūnų teisių idėja.[16]
XIX a. žymėjo padidėjusį susidomėjimą gyvūnų apsauga. 1822 m. Anglijoje buvo išleistas pirmasis pasaulyje žinomas žymesnis gyvūnų apsaugos įstatymas, skiriantis baudas už naminių gyvūnų mušimą, žalojimą ar kitokį blogą elgesį.[17] Vėliau jis buvo kelis kartus atnaujintas, įtraukiant ne tik gyvūnų gerovės reikalavimus, bet ir uždraudžiant tam tikrą gyvūnų naudojimą: gaidžių, šunų kautynes bei gyvūnų pjudymą šunimis. 1824 m. Londone buvo įsteigta pirmoji gyvūnų apsaugos organizacija – Karališkoji žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos asociacija, o Amerikoje analogiška organizacija atsirado 1866 m.
Tuo metu vyko ir aktyvesnės diskusijos, ar gyvūnai gali turėti prigimtines teises. 1824 m. Lewisas Gompertzas savo darbe Moralinis domėjimasis žmonių ir gyvulių padėtimi teigė, kad gyvūnai turi daugiau teisių į savo kūną nei bet kas kitas ir kad žmonės privalo užtikrinti jų gerovę, o 1879 m. Edwardo Nicholsono veikale Gyvūnų teisės argumentavo, kad gyvūnai, kaip ir žmonės, turi prigimtinę teisę į gyvybę.[18] Gyvūnų apsaugą palaikė ir to meto įtakingas filosofas Artūras Šopenhaueris bei biologas Čarlzas Darvinas.[19] Kita vertus, anglas Henry Salt, 1894 m. išleidęs veikalą Gyvūnų teisės: nagrinėjimas atsižvelgiant į socialinį progresą, tapo vienu iš pirmųjų autorių, pasisakiusių už gyvūnų teises ir kritikavusių antropocentrizmą bei gyvūnų gerovės didinimą kaip būdą teisingai elgtis su gyvūnais.[20]
XX a. ir toliau daugėjo gyvūnų apsaugos įstatymų, tačiau, kaip teigia Debbie Legge, egzistuojantys teisės aktai didžia dalimi buvo susieti su žmonių interesais, tokiais kaip nuosavybės gynimas, o ne tiesiogiai su įsipareigojimais gyvūnams.[21] Be to, po Antrojo pasaulinio karo žymiai išaugo gyvūnų naudojimas žmonių reikmėms (pavyzdžiui, mėsos ir kitų gyvūninių produktų vartojimas), buvo atrasta naujų intensyvesnių, tačiau gyvūnų gerovės požiūriu labiau kritikuotinų gyvulininkystės metodų.
XX a. 7-ajame dešimtmetyje Anglijoje, Oksfordo universitete susiformavo vadinamoji „Oksfordo grupė“ – būrelis intelektualų, nepritariančių gyvūnų naudojimui. Tarp jų buvo Ruth Harrison, 1964 m. išleidusi populiaria tapusią intensyvią gyvulininkystę kritikuojančią knygą Gyvūnų mašinos; 1970 m. sukurto termino „rūšizmas“ autorius psichologas Richardas Ryderis; filosofai, knygos Gyvūnai, žmonės ir moralė autoriai Stanley ir Roslind Godlovitchai bei Johnas Harisas. Pastaroji knyga buvo viena iš paskatų filosofui Peteriui Singeriui parašyti savo darbą Gyvūnų išlaisvinimas (išleistą 1975 m.), tapusį itin įtakingu tarp gyvūnų teisių šalininkų ir paskatinusį platesnes diskusijas.
Tuo pačiu metu įvairiose šalyse pradėjo kurtis aktyvistų grupės, savais metodais oponuojančios gyvūnų naudojimui. 1976 m. Anglijoje Ronnie Lee iniciatyva įkurtas Gyvūnų išlaisvinimo frontas – prieštaringai vertinama organizacija, užsiimanti gyvūnų gelbėjimu iš laboratorijų ar fermų, o kartais ir niokojanti joms priklausančią nuosavybę. Po ketverių metų Amerikoje pradėjo veikti PETA.
Pradedant XX a. pabaiga gyvūnų teisės sulaukia nemažo dėmesio akademinėje, politinėje ir kitose sferose. Šiaurės Karolinos universiteto profesoriaus Tomas Reganas 2001 m. rašė, kad per praėjusius 20 metų apie gyvūnų teises filosofai prirašė daugiau nei per 2000 metų prieš tai[22], o žymus Toronto advokatas Claytonas Ruby 2008 m. duotame interviu teigė, kad gyvūnų teisių klausimas išliks svarbus ir ateityje.[23]
Filosofija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvūnų teisių koncepcija teigia, kad visi (arba kai kurie) gyvūnai turi teisę į savo gyvenimą; kad jie nusipelno (ar jau turi iš prigimties) turėti tam tikras moralines teises; kad kai kurios pagrindinės jų teisės turi būti saugomos įstatymų. Gyvūnų teisių požiūris atmeta nuostatą, kad gyvūnai yra paprasčiausiai gamybos prekės ar turtas, skirtas žmogaus labui. Dėl šios priežasties reikalaujama ne gerinti gyvūnų laikymo sąlygas, o visiškai nutraukti gyvūnų naudojimą.
- „Čia reikalaujama ne didesnių ar švaresnių narvų laboratorijose, bet kad tokių narvų išvis nebūtų; ne „tradicinio” ūkininkavimo, bet visiškai nutraukti gyvulininkystę; ne „humaniškos” medžioklės, bet tokia barbariška veikla visiškai išnyktų. Neteisingumas turi būti tiesiog sunaikintas – taip buvo padaryta su vergija, vaikų darbu ar moterų nelygybe. Visais šiais atvejais nebuvo dalinės reformos, nes tai tebūtų kita to paties neteisingumo forma. Gyvūnų teisių filosofija reaguodama į gyvūnų išnaudojimą reikalauja to paties – uždrausti. Tai reiškia ne pakeisti kokias nors smulkmenas ar sugriežtinti sąlygas, o užbaigti patį išnaudojimą.“ – Tom Regan[24]
Gyvūnų teisių filosofija neteigia, kad žmonės ir kiti gyvūnai yra lygūs visais aspektais. Pavyzdžiui, nereikalaujama balsavimo teisių vištoms ar teisės į universitetinį mokslą karvėms. Tačiau laikomasi nuomonės, kad vienodi gyvūnų ir žmonių poreikiai turėtų būti vertinami kaip moraliai lygūs.
- „Vienodo vertinimo principo esmė yra ta, kad moraliniuose svarstymuose mes skiriame vienodą dėmesį vienodiems veiksmo atitinkamų subjektų poreikiams“ – Peter Singer[25]
Šio principo nesilaikymas ir vienos rūšies interesų iškėlimas virš analogiškų kitos rūšies interesų yra laikomas diskriminaciniu bei įvardinamas kaip rūšizmas.
- „Rasistas pažeidžia lygybės principą, teikdamas didesnę reikšmę savo rasės interesams kitos rasės interesų sąskaita. Lyčių lygybės priešininkas pažeidžia lygybės principą, teikdamas pirmenybę savo lyties interesams. Panašiai tas, kas laikosi diskriminacijos pagal rūšį, mano, kad jo rūšies interesai yra aukštesni už kitų rūšių interesus. Bet visais atvejais principas vienas ir tas pats“ – Peter Singer[26]
Kai kurie aktyvistai bei akademikai pabrėžia skirtumą tarp sąmoningų gyvūnų ir kitų gyvybės formų, teigdami, kad tiktai sąmoningi gyvūnai gali turėti teisę į savo gyvenimą nepriklausomai nuo to, kaip jie yra vertinami žmonių. Pavyzdžiui, Peteris Singeris laikosi nuomonės, jog gyvūnai neturi žmogui būdingo gebėjimo save įsivaizduoti ateityje, todėl pats gyvybės tęstinumas jiems nėra reikšmingas ir jie neturėtų turėti teisės į gyvybę. Tokiu atveju gali būti pateisinamas staigus beskausmis gyvūno nužudymas ir jo naudojimas maistui ar kitokioms reikmėms. Tačiau toks požiūris susilaukia kritikos iš tų, kurie mano, jog egzistuoja pakankamai įrodymų, jog gyvūnai yra sąmoningi ir vertinantys savo gyvybę.[27]
Praktine gyvūnų teisių išraiška yra laikomas veganizmas – gyvūninės kilmės produktų atsisakymas ir kitokio gyvūnų naudojimo nepalaikymas.
Gyvūnų teisių teorijos gali būti skirstomos į utilitarinį, deontologinį, abolicionistinį ir kitus požiūrius.
Abolicionistinis požiūris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Teisės profesorius Gary Lawrence’as Francione, vienas ryškiausių abolicionistinės teorijos gynėjų, savo darbuose („Introduction to Animal Rights“ ir kt.) daro prielaidą, kad jei gyvūnai yra traktuojami kaip žmogaus nuosavybė, tada bet kokios teisės, kurios jiems gali būti suteiktos, būtų tiesiogiai pamintos nuosavybės, t. y. priklausomumo žmogui, statuso. Jis atkreipia dėmesį, kad mintis vienodai traktuoti savo nuosavybę ir savo paties interesus yra absurdiška. Neturėdami pagrindinės teisės nebūti traktuojamiems kaip žmogaus nuosavybė gyvūnai neturi jokių teisių apskritai.
- „Gyvūnai yra mūsų turimos prekės ir neturi jokios vertės, išskyrus tą, kurią nusprendžiame suteikti mes, nuosavybės turėtojai. Gyvūnų buvimas nuosavybe paverčia niekais visas pastangas ieškoti pusiausvyros pagal humaniško elgesio ar gerovės įstatymus, nes mes iš tikro ieškome pusiausvyros tarp savininkų poreikių ir nuosavybe tapusių gyvūnų poreikių. Nereikia ypatingai gerai išmanyti nuosavybės teisę ar ekonomiką, kad suprastum, jog tokia pusiausvyra retai arba niekada nenusvirs į gyvūnų pusę. […] Tai, kad gyvūnai yra nuosavybė, mums leidžia nekreipti dėmesio į jų norus ir sukelti jiems skausmą, kančią ar net mirtį, kai tai yra ekonomiškai naudinga“ – Gary L. Francione[28]
Vienintelis galiojantis ir lemiamas veiksnys moralinės vertės turėjimui, Francione teigimu, yra jautrumas. Jis taip pat tvirtina, kad Jungtinėse Valstijose nėra jokio tikrojo gyvūnų teisių judėjimo – kad ten egzistuoja tik judėjimas už gyvūnų gerovę. Bet kokios pastangos, kurios nėra nukreiptos į gyvūno kaip žmogaus nuosavybės statuso panaikinimą, yra klaidinančios ir neišvengiamai baigiasi gyvūno eksploatacijos institucionalizavimu. Šios pastangos yra logiškai nenuoseklios ir pasmerktos niekada nepasiekti savo tikslo, t. y. gyvūnų naudojimo žmogaus reikmėms panaikinimo. Francione laikosi nuomonės, kad visuomenė, kuri vertina šunis ir kates kaip šeimos narius, bet tuo pačiu metu užmuša karves, paukščius ir kiaules maistiniams poreikiams, parodo savo „moralinę šizofreniją“.
Gyvūnų teisės įstatymuose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nors dauguma teisės aktų traktuoja gyvūnus kaip „daiktus“, pastaruoju metu auga poreikis teisiškai pripažinti gyvūno asmenybę bei suteikti jam kai kurias bazines teises ir (arba) privilegijas. Yra nemažai įstatymų, kurie tai reglamentuoja: Jungtinės Karalystės Gyvūnų gerovės įstatymas[29], Mokslinių procedūrų su gyvūnais įstatymas[30], Eksperimentų su žmogbeždžionėmis draudimas; Lietuvoje galioja Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas[31], su gyvūnų teisėmis glaudžiai susiję Veterinarijos tarnybos įsakymai Veterinarijos reikalavimai gyvūnų globos namams[32], Laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarijos reikalavimai[33] ir kt. Visgi šie įstatymai yra vertinami prieštaringai dėl nepakankamos gyvūnų interesų apsaugos ir ekonomiškai naudingų gyvūnų naudojimo formų įteisinimo.[34]
Sietle įsikūręs projektas, pavadintas Great Ape Project, vykdo kampaniją už tai, kad Jungtinės Tautos priimtų deklaraciją dėl žmogbeždžionių teisių išplėtimo. Tuo siekiama goriloms, orangutanams, šimpanzėms ir mažosioms šimpanzėms (bonobo) suteikti teises į gyvenimą, individualią laisvę ir apsaugą nuo kankinimo.[35] Nemažai gyvūnų teisių teisininkų traktuoja tai kaip pirmąjį žingsnį, leisiantį vėliau suteikti teises ir kitiems gyvūnams [36][37], ypač po to, kai 2008 m. birželio 25 dieną Ispanijos parlamentas priėmė sprendimą paruošti įstatymą, suteikiantį pagrindines teises žmogbeždžionėms. Pagal jį būtų draudžiami ne tik eksperimentai, bet ir bet koks kitas šių gyvūnų naudojimas (cirkuose, televizijos reklamose, kino filmuose), įskaitant pardavimą bei pirkimą.[38].
Gyvūnų teisės politikoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Politinės partijos, aiškiai pasisakančios už gyvūnų gerovę ir gyvūnų teises, yra įsteigtos Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Kanadoje, Austrijoje[39] ir Nyderlanduose. Nyderlandų Partija už gyvūnus (Partij voor de Dieren) yra pirmoji politinė partija pasaulyje, kurios pagrindinis darbotvarkės prioritetas yra gyvūnų apsauga ir gyvūnų teisės. Partija turi dvi vietas Nyderlandų Parlamente nuo paskutinių nacionalinių rinkimų 2006 metų lapkritį.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ "Animal Rights. " Encyclopædia Britannica. 2007.
- ↑ Taylor, Angus. Animals and Ethics: An Overview of the Philosophical Debate, Broadview Press, May 2003.
- ↑ Alan Dershowitz „Rights from Wrongs: A Secular Theory of the Origins of Rights“, 2004, p. 198–99, bei „Darwin, Meet Dershowitz, „ The Animals' Advocate, Žiema 2002, dalis nr.21.
- ↑ “'Personhood' Redefined: Animal Rights Strategy Gets at the Essence of Being Human“, Association of American Medical Colleges, July 12, 2006.
- ↑ Animal Rights: The Abolitionist’s Approach
- ↑ [http://human-nonhuman.blogspot.com/ Roger Yates blogas
- ↑ University of Leicester, Professor Robert Garner
- ↑ „Animal law courses“ Archyvuota kopija 2013-03-13 iš Wayback Machine projekto., Animal Legal Defense Fund.
- ↑ Scruton, Roger. Animal Rights and Wrongs, Metro, 2000.ISBN 1-900512-81-5.
- ↑ Frey, R.G. Interests and Rights: The Case against Animals. Clarendon Press, 1980 ISBN 0-19-824421-5
- ↑ Francione, Gary L. Introduction to Animal Rights, Temple University Press, 2000
- ↑ Plutarchas, Moralia, skyrius „Apie gyvūnų protingumą“
- ↑ Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents. University of Pittsburgh Press, 2005. p. 112–131
- ↑ Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents. University of Pittsburgh Press, 2005. p. 132–162
- ↑ Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents. University of Pittsburgh Press, 2005. p. 162–171
- ↑ Singer, Peter. Animal Liberation. New York Review/Random House, second edition 1990, p. 1
- ↑ Legge, Debbi and Brooman, Simon. Law Relating to Animals. Cavendish Publishing, p. 40
- ↑ Taylor, Angus. Animals and Ethics. Broadview Press, 2009, p. 62
- ↑ Gary Steiner. Anthropocentrism and its discontents. University of Pittsburgh Press, 2005. p. 172–201
- ↑ Taylor, Angus. Animals and Ethics. Broadview Press, 2003, p. 61
- ↑ Legge, Debbi and Brooman, Simon. Law Relating to Animals. Cavendish Publishing, p. 50
- ↑ Regan, Tom. Defending Animal Rights, University of Illinois Press, 2001, p. 67.
- ↑ Dube, Rebecca. The new legal hot topic: animal law, The Globe and Mail, July 15, 2008.
- ↑ http://www.cultureandanimals.org/pop1.html Archyvuota kopija 2009-07-27 iš Wayback Machine projekto. The Philosophy of Animal Rights by Dr. Tom Regan
- ↑ Singer, Peter. Animal Liberation: A New Ethics for our Treatment of Animals. New York Review/Random House, New York, 1975; Cape, London, 1976
- ↑ Singer, Peter. Animal Liberation: A New Ethics for our Treatment of Animals. New York Review/Random House, New York, 1975; Cape, London, 1976
- ↑ http://www.abolitionistapproach.com/the-luxury-of-death/ Gary L. Francione. The Luxury of Death
- ↑ Francione, Gary L. Introduction to Animal Rights. 2000. Temple University Press. Psl. xxiv-xxv
- ↑ „Animal Welfare Act, 2006“ (PDF).
- ↑ „Animal (Scientific Procedures) Act 1986“. Suarchyvuotas originalas 2009-04-19. Nuoroda tikrinta 2007-10-09.
- ↑ „Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas“. Lietuvos Respublikos Seimas, 2004.
- ↑ „Veterinarijos reikalavimai gyvūnų globos namams“. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, 2004.
- ↑ „Laboratorinių gyvūnų veisimo, dauginimo, priežiūros ir transportavimo veterinarijos reikalavimai, priimtas 1998-12-31, galioja nuo 1999-06-05“. Valstybinė veterinarijos tarnyba.
- ↑ „Animal Rights vs. Animal Welfare by Gary L. Francione“. Suarchyvuotas originalas 2010-12-02. Nuoroda tikrinta 2009-09-16.
- ↑ „Declaration on Great Apes“ Archyvuota kopija 2008-08-20 iš Wayback Machine projekto., Great Ape Project, retrieved 8 March 2007.
- ↑ Michael, Steven. „Animal personhood: A Threat to Research“ Archyvuota kopija 2007-02-25 iš Wayback Machine projekto., The Physiologist, Volume 47, No. 6, December 2004.
- ↑ Steven Wise, who teaches animal rights law at Harvard Law School, has said of this approach, quoting economist Robert Samuelson: "Progress occurs funeral by funeral. " (Wise, Steven M. "Address at the 5th Annual Conference on Animals and the Law, „ Committee on Legal Issues Pertaining to Animals, Association of the Bar of the City of New York, September 25, 1999)
- ↑ „Apes get legal rights in Spain, to surprise of bullfight critics“. Times Online, 2008. Suarchyvuotas originalas 2008-09-08. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
- ↑ „Die Tierrechtspartei“. Suarchyvuotas originalas 2009-03-24. Nuoroda tikrinta 2009-04-01.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- „Gerbk gyvūnų teises“ Archyvuota kopija 2021-03-09 iš Wayback Machine projekto. (Iniciatyvinė grupė)
- Gyvūnų teisės DUK (angl.)
- The Great Ape Project
| |||||||||||||||||||||||||||||