Hadzai
| Hadzai | |
|---|---|
 Hadzų medžiotojai
| |
| Gyventojų skaičius | ~1000 |
| Populiacija šalyse |  Tanzanija
|
| Kalba (-os) | hadzų |
| Religijos | prigimtinė tikyba |
| Giminingos etninės grupės | koisanai (?) |
 Vikiteka: |
Hadzai |
Hadzai (sav. Hadzabe) – Rytų Afrikos tauta, neturinti jokių giminiškų tautų. Gyvena Tanzanijoje, aplink Ejasio ežerą, įsiterpę į isansų, mbulų ir masajų žemes. Populiacija – apie tūkstantis žmonių. Kalba hadzų kalba, kurią seniau buvo linkstama priskirti koisanų kalboms dėl spragsinčių garsų. Išlaikę prigimtinę tikybą.
Hadzai yra vieni paskutiniųjų pasaulio medžiotojų-rankiotojų, kurie tebėra išlaikę savo įprastą gyvenimo būdą (nepaisant Tanzanijos valdžios ir krikščioniškų misijų bandymų juos paversti sėsliais).[1] Medžioja sausuoju metų laiku, klajodami būriais po 40–70 žmonių. Pagrindinis ginklas – lankas ir strėlė. Strėlgalius, peilius, kartais kirvius gamina iš išmainytos geležies. Rankioja laukinių augalų vaisius, paukščių ir vėžlių kiaušinius, lietinguoju laikotarpiu klajodami po 20 žmonių. Sausmečio įkarštyje ieškodami mtusi vaisių susiburia į pulkus iki 100 ar daugiau žmonių. Sausrų metu iš isansų išsimaino grūdų už kaulus ir kailius.
Būstas – žolinė trobelė su griaučiais iš šakų, o liūčių metu gyvena urvuose. Būstus statosi vienas šalia kito, gamtiškai apsaugotoje vietoje.
Moterys vilki odines prikyštes, vyrai – juosmens raištį ir prikyštę iš odų. Eidami per dyglynus avi sandalus.
Šeima mažoji. Santuoka monogaminė, patrilokalinė. Susidariusias šeimų grupes valdo sėkmingiausi medžiotojai, o susibūrus kelioms grupėms išrenkamas vadeiva.[2]
Būdingi mitai apie pasaulio sutverėją Išoko („saulę“), kultūrinį didvyrį Indają, pasakojimai apie milžinus.
-
Tradicinė palapinė -
Šeimos vadas -
Moterys -
Apeiginiai puošmenys
