Ikikolumbinė Amerika

Kultūrų išsivystymas Amerikoje ~1000 m. pr. m. e.

  klajokliai (medžiotojai-rankiotojai)

  paprastos žemdirbių visuomenės

  valstybės ir civilizacijos

Ikikolumbinė Amerika (dar Senovės Amerika, priešispaninė Amerika) – Amerikos žemynas iki Kristupo Kolumbo atvykimo 1492 m. ir po jo sekusios žemyno kolonizacijos. Ikikolumbinėje Amerikoje buvo susikūrusios ilgą istoriją turinčios indėniškos civilizacijos. XVI a. šios civilizacijos buvo sunaikintos, užgožtos Vakarų civilizacijos, atneštos užkariautojų ir kolonizatorių iš Europos šalių (visų pirma Ispanijos ir Portugalijos).

Ikikolumbinės kultūros savarankiškai nuo „Senojo Pasaulio“ pasiekė įvairių laimėjimų astronomijos, matematikos, architektūros, inžinerijos (irigacijos), žemės ūkio srityse, sukūrė raštą. Kaip ir kitos civilizacijos, senovės amerikiečiai statė miestus, pasižymėjusius savo įspūdinga monumentaliąja architektūra. Buvo išvystyta sudėtinga socialinė hierarchija, prekybos, susisiekimo tinklai.

Istorija

Amerikos apgyvendinimo laikotarpis ir būdas tebėra mokslinių diskusijų objektas. Pagal plačiausiai priimtą teoriją maždaug prieš 13 000 metų per dėl apledėjimų susidariusį sausumos ruožą (Beringiją), žmonės iš Azijos persikėlė į Amerikos žemyną. Šie pirmieji gyventojai (paleoindėnai) siejami su Kloviso kultūra. Tačiau ši teorija yra ginčijama, nes ne viena palyginti neseniai aptikta archeologinė vietovė datuojama gerokai ankstesniais laikais (Monte Verdė, Pedra Furada ir kt.). Pagal radinius spėjama, kad žemynas galėjo būti apgyvendintas prieš 20–40 tūkst. metų. Šią teoriją paremia ir genetiniai atradimai. Dabar siūlomi du Amerikos apgyvendinimo modeliai – trumposios chronologijos (žmonės piečiau Aliaskos apsigyveno ne anksčiau nei prieš 14–17 tūkst. metų) ir ilgosios chronologijos (pirmieji gyventojai pasirodė prieš 50–40 tūkst. metų, vėliau sekė dar kelios imigracijos bangos). Inuitai ir dalis kitų Amerikos šiaurės tautų žemyne apsigyveno vėliau, greičiausiai tik 1 m. e. tūkstantmetyje.

Mezoamerika

Didžiausia pasaulyje Didžioji Čolulos piramidė

Mezoamerika – regionas, apimantis šiaurinę Centrinės Amerikos dalį ir pietinę Meksiką – buvo vienas iš dviejų civilizacinių centrų Amerikos žemyne. Šiame regione skirtingu laikotarpiu klestėjo įvairios kultūros, kurias siejo panašus architektūros, meno, laiko, technologijų, religijos suvokimas.

Pirmoji žinoma kultūra, suklestėjusi Mezoamerikoje, buvo olmekai. Dar XXIV a. pr. m. e. olmekų protėviai, gyvenę Grichalvos upės deltoje, išvystė keramiką, o apie XVII–XVI a. pr. m. e. susikūrė olmekų civilizacija, kurios centras buvo dabartinėje San Lorenso Tenočtitlano vietovėje. Vėliau olmekų kultūra paplito po Meksikos įlankos pakrantę, buvo įkurtas religinis centras La Ventoje, žymus savo kolosalinių galvų paveldu. Olmekai pirmieji pradėjo statyti piramidinius darinius, pasiekė astronominių, matematinių laimėjimų, sukūrė rašto užuomazgas. Būtent olmekų kultūros pavyzdžiu ir susikūrė vėlesnės Mezoamerikos civilizacijos.

Silpstant olmekų galiai, Meksikos centriniame slėnyje IV a. pr. m. e. iškilo Teotihuakano miestas. Jo įkūrėjai nėra žinomi. Apie 150-uosius metus šis miestas tapo dideliu metropoliu, su masyviomis piramidėmis, religiniais ir prekybiniais kompleksais, čia apsigyveno įvairių tautų žmonės (otomiai, mištekai, nahua, sapotekai, totonakai). Laikoma, kad VI a. Teotihuakanas buvo didžiausias pasaulio miestas, o į jo įtaką pateko visas Mezoamerikos regionas bei dalis šiaurės Meksikos (Aridoamerikos).

Majų miestas Palenkė

Greta Teotihuakano, pietinėje Mezoamerikos dalyje pradėjo vystytis majų civilizacija. Pirmieji didesni majų centrai formavosi IX–VII a. pr. m. e. Gvatemalos aukštumose (Isapa, Takalik Abachas, Kaminalchuju), tačiau majų civilizacijos klestėjimo (klasikiniu) laikotarpiu laikomi 250–900 m., kuomet Peteno baseine ir kitose aplinkinėse lygumose susikūrė daug miestų-valstybių: Tikalis, Karakolis, Palenkė, Kopanas, Kalakmulis, Altun Ha, Bonampakas, Lamanajus ir daug kt. Senovės majai laikomi labiausiai išsivysčiusia Amerikos civilizacija – jie statė laiptuotąsias piramides-šventyklas, rūmus, tiesė kelius, buvo puikiai įvaldę akmens apdirbimą (stelos, inskripcijos, bareljefai), tapybą, tekstilę, juvelyriką, išvystė astronomiją (žinojo ne tik Mėnulio ir Saulės, bet ir Veneros ciklus), matematiką (sudarė sudėtingą majų kalendorių) bei hieroglifinį raštą. Majai prekiavo ne tik su Teotihuakanu, sapotekais, bet ir su Centroamerikos, Karibų tautomis. VIII–IX a. klasikinė majų civilizacija žlugo, bet X a. atsikūrė kaip poklasikinė majų civilizacija Jukatano pusiasalyje (Čičen Ica, Ušmalis, Ecna, Majapanas). Taip pat susikūrė keletas miestų-valstybių Peteno baseine (Tajasalis) bei Gvatemalos aukštumose (Kumarkachas, Sakpetenas ir kt.). Tuo laikotarpiu majai jau nebepasiekė tokių aukštų mokslinių laimėjimų. XV–XVI a., kuomet ispanai pradėjo majų žemių užkariavimą, dauguma miestų jau buvo nunykę.

IX–XI a. pietų Meksikoje dominavo toltekai, kurių sostinė buvo Tuloje. Jie buvo itin išvystę menus, ir vėlesnės nahua tautos žodį „toletekas“ naudojo įvardinti menininkui. XIII a. iš šiaurės į Meksikos slėnį įsiveržė nahua gentis, kuri save vadino „mēxihcah“. Teskoko ežero salose jie įkūrė Tenočtitlano miestą ir pradėjo veržlią karinę ekspansiją. Kartu su dalimi kitų aplinkinių nahua tautų jie sudarė karinę sąjungą. Jos nariai pavadinti actekais. Jie perėmė ankstesnių tautų kultūrinius laimėjimus, tačiau labiau telkėsi į karinį, o ne mokslinį-kultūrinį vystymąsi ir, priešingai nei majai, sukūrė galingą imperiją. XV a. actekai valdė beveik visą centrinę Meksiką. Šią civilizaciją užkariavo ir sunaikino ispanai, vedinti Ernano Korteso (žr. Meksikos užkariavimas).

Senovės Peru

Seniausias Amerikos miestas Karalis

Senovės Peru, kuri apėmė ne tik didžiąją dalį šiuolaikinės Peru (išskyrus rytinę, miškingąją pusę), bet ir dalį Bolivijos, Ekvadoro, šiaurės Čilę, buvo kitas Amerikos civilizacinis centras. Čia taip pat statyti miestai, šventyklos, tvirtovės, klestėjo prekyba, amatai, žemės ūkis, kalnakasyba. Tiesa, manoma, kad senovės Peru kultūros nebuvo sukūrusios rašto, nors jo užuomazgų randama (močikų „raštas“, kipu).

Norte Čiko civilizacija, kurios centras buvo Karalis, laikoma seniausia civilizacija Amerikoje. Ji susikūrė ~3000 m. pr. m. e. ir buvo Mesopotamijos ir Senovės Egipto civilizacijų amžininke. Ji, kaip ir Senojo Pasaulio civilizacijos, statė piramides. Dar seniau, ~3500 m. pr. e. Ekvadoro pakrantėje pradėjo vystytis Valdivijos kultūra, tačiau ji nebuvo išvysčiusi monumentaliosios architektūros. Abi šios kultūros išvystė keramiką, augino kukurūzus, medvilnę, moliūgus, manijokus, pupeles.

X a. pr. m. e. Peru pakrantės srityje susikūrė Čavino kultūra (sostinė Čavin de Huantaras). Šios kultūros gyventojai ne tik buvo išvystę architektūrą, bet ir akmens apdirbimą (stelų, skulptūrinių galvų gamyba), juvelyriką (aukso dirbiniai), keramiką. Pietinėje Peru pakrantėje tarp VIII a. pr. m. e. ir I tūkstantmečio m. e. pabaigos gyvavo Parakaso ir Naskos kultūros. Jos pasižymėjo keramikos, tekstilės amatais, išvystyta irigacija. Naskos kultūrai priskiriami ginčytinos paskirties Naskos geoglifai. Maždaug nuo IV a. pr. m. e. suklestėjo Titikakos ežero pakrantėje stovėjęs Tihuanako miestas. I m. e. tūkstantmetyje į jo įtakos sferą pateko visa vakarų Bolivija, šiaurės Čilė ir pietų Peru. Pats miestas pasižymėjo savo architektūra. Nuo I m. e. a. Čavino kultūrą pakeitė močikai. Jie itin ištobulino keramiką, juvelyriką, tekstilę, vystė laivybą. Močės kultūrai priskiriama Saulės huaka šalia Truchiljo.

Močikų menas

II m. e. tūkstantmečio pradžioje senovės Peru gyvavo lokalios kultūros, kurios perėmė senųjų civilizacijų laimėjimus, tačiau pačios nebuvo labai inovatyvios: tai Čimu, Huanka, Varis, Čankajus ir kt. XV a. iš nedidelės Kusko kultūros ėmė vystytis galinga inkų civilizacija. Ji įgavo plėtros pagreitį ir užvaldė plačias žemes nuo Ekvadoro šiaurėje iki pat Čilės ir Argentinos pietuose. Inkai sukūrė savo imperiją Tawantinsuyu, statė sakraliųjų ir karališkųjų miestų kompleksus (Maču Pikču, Vilkabamba, Oljantaintambas, Saksaihuamanas ir kt.), sukūrė kelių tinklą bei pašto sistemą. Akumuliavusi ankstesnių kultūrų pasiekimus, inkų kultūra vystė tekstilę, juvelyriką, keramiką, sudarė hierarchinį valstybės aparatą. Inkai, priešingai nei Mezoamerikos kultūros, nebuvo taip išvystę astronomijos, laiko skaičiavimo, tačiau buvo ištobulinę mediciną. Šią kultūrą užkariavo Fransiskas Pisaras (žr. Peru užkariavimas), tačiau inkai ilgai priešinosi kolonizacijai.

Šiaurės Amerika

Kinkeido vietovės rekonstrukcija

Šiaurės Amerikoje, kitaip nei Peru ar Mezoamerikoje, nebuvo susikūrusių civilizacijų, tačiau buvo miestų ir valstybinių darinių užuomazgos. Pirmieji žemyno gyventojai ilgą laiką vertėsi medžiokle ir rankiojimu, gyveno klajokliškai. Apie VII tūkstantmetį pr. m. e. Misisipės žemupio slėnyje ėmė kurtis pirmosios gyvenvietės, įrengti piliakalniai. Palaipsniui gyventojai tapo sėslūs, ėmė vystyti žemės ūkį, keramiką, atsirado socialinė hierarchija. XVII a. pr. m. e. iškilo Poverti Pointo vietovė (dab. Luiziana), o jau I m. e. tūkstantmetyje susiformavo Misisipės kultūra. Ji kūrė ant piliakalnių kompleksų įrengtus miestus (tokius kaip Kahokija, Kinkeidas, Maundvilis ir kt.), augino kukurūzus, vystė keramiką ir juvelyriką. XVI a. ši kultūra žlugo daugiausia dėl europiečių atneštų ligų, išlikusieji indėnai grįžo prie klajokliško gyvenimo būdo.

Sausringoje Šiaurės Amerikos dalyje, vadinamoje Aridoamerika, gyvavo Pueblų kultūra, kurią sudarė keletas tautų (anasaziai, vėliau zuniai, hopiai, taosai, akomai). Ši kultūra statė plūkto molio bei olose iškastas gyvenvietes – pueblus (Mesa Verdė, Čiakas, Taoso Pueblas ir kt.).

Vis dėlto, dauguma Šiaurės Amerikos indėnų gyveno klajokliškai, ir tokiais liko daugiausia iki pat XIX a.

Geoglifai vakarų Amazonijoje (Akrė)

Centrinė ir Pietų Amerika

Piečiau Mezoamerikos esanti Centrinės Amerikos dalis vadinama Centroamerika. Ji buvo veikiama Mezoamerikos kultūrų, kūrėsi nedidelės valstybės. Nuo X a. į Centrinę Ameriką pradėjo keltis nahua gentys. Pietinė regiono dalis jau labiau buvo veikiama inkų ir muiskų kultūrų.

Pietų Amerikoje, be Senovės Peru regiono, kultūriniai dariniai vystėsi Kolumbijoje, kur gyvavo muiskų, San Agustino kultūros, vysčiusios architektūrą, juvelyriką. Muiskai žymūs savo auksakalystės amatu. Likusioje žemyno dalyje, kaip manoma, gyveno klajokliškos gentys, nepasiekusios didelių kultūrinių laimėjimų. Tiesa, nuo XX a. pab. vakarų Amazonijoje randama geoglifų ir kitų antropologinės kilmės darinių, leidžiančių spėti čia gyvavus sėslią kultūrą.

Žlugimas

XVI a. Senovės Amerikos civilizacijos žlugo, nors atskiros kultūros ir tautos priešinosi kolonizacijai iki pat XIX a. Nors kolonizatorių pajėgos buvo labai negausios palyginti su vietinėmis tautomis, tačiau jas pranoko ginkluote ir karybos laimėjimais. Be to, labai daug indėnų žuvo nuo europiečių atneštų ligų. Prie europiečių sėkmės prisidėjo ir neretas vietinių tautų įsitikinimas baltųjų dieviškumu.

Po konkistos senosios Amerikos kultūros nebeatsigavo – dominuojančia tapo Vakarų kultūra. Senasis indėnų paveldas naikintas kaip demoniškas, turtai išgrobstyti, senosios apeigos ir tradicijos represuotos.