Rüdiger Graf Gustav Adolf von der Goltz
Riudigeris Gustavas Adolfas fon der Golcas vok. Rüdiger Graf Gustav Adolf von der Goltz, | |
---|---|
Gimė | 1865 m. gruodžio 8 d. Züllichau, Brandenburgo provincija, Prūsijos karalystė, dab. Sulechuvas, Liubušo vaivadija, Lenkija |
Mirė | 1946 m. lapkričio 4 d. (80 metų) Kinsegas, Bavarija |
Veikla | Vokietijos karinis veikėjas, generolas. |
Vikiteka | Rüdiger Graf Gustav Adolf von der Goltz |
Riudigeris Gustavas Adolfas fon der Golcas (vok. Rüdiger Graf Gustav Adolf von der Goltz, 1865 m. gruodžio 8 d. Züllichau, dab. Sulechuvas, Liubušo vaivadija, Lenkija – 1946 m. lapkričio 4 d. Kinsegas, Bavarija) – Vokietijos karinis veikėjas, generolas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Grafas. Baigęs Vokietijos karo akademiją 13 metų tarnavo Generaliniame štabe, vėliau feldmaršalo Paulio fon Hindenburgo štabe. 1897 m. Generalinio štabo Anglijos skyriaus vadovas. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1918 m. Dancige suformuotos Vokietijos kariuomenės 12-osios landvero pėstininkų divizijos (Ostsee, Baltijos divizija) vadas. 1918 m. balandžio mėn. su divizija išsilaipino Suomijoje, dalyvavo Suomijos pilietiniame kare, padėjo Karlui Manerheimui iš Suomijos išstumti Suomijos Raudonąją gvardiją. Vėliau padėjo kurti Suomijos kariuomenės dalinius ir kariuomenės štabą.
Nuo 1919 m. pradžioje Antantės reikalavimu iš Suomijos atšauktas, nuo vasario 1 d. 6-jo rezervinio korpuso, dislokuoto Kurše ir Šiaurės Lietuvoje, vadas, pasiskelbė Liepojos gubernatoriumi. Šio korpuso 1-osios gvardijos rezervinės divizijos ir Geležinės divizijos dalys 1919 m. vasario – gegužės mėn. Žemaitijoje kovėsi su Raudonąja armija, slopino bolševikų sukurtą vietinę valdžią. 1919 m. balandžio 16 d. Liepojoje nuginklavo Latvijos kariuomenės dalis, nuvertė Karlio Ulmanio vyriausybę ir prisidėjo prie provokiškos Andrievo Niedros vyriausybės sudarymo.[1] 1919 m. birželio mėn. Latvijos ir Estijos kariuomenė fon der Golco karinius junginius sumušė, fon der Golcas atsistatydino, o išskaidyti jo kariuomenės daliniai pradėjo veikti išvien su bermontininkais. 1919 m. rugsėjo mėn. išlikę vokiečių kariniai junginiai buvo įtraukti į Rusijos baltagvardiečių generolo Nikolajaus Judeničiaus Šiaurės vakarų armiją. 1919 m. spalio mėn. atšauktas į Vokietiją.
Vokietijoje priešinosi Veimaro respublikai, 1920 m. dalyvavo Kapo puče. 1934–1939 m. atsargos karininkų Imperiškosios vokiečių karininkų sąjungos (vok. Reichsverband deutscher Offiziere) vadas.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Atsiminimų knyga „Mano misija Suomijoje ir Baltijos šalyse“
- Goltz Rüdiger von der, Meine Sendung im Finland und im Baltikum, Leipzig 1920.
- Apie jį:
- Bermond-Awaloff Pavel, Im Kampf gegen den Bolschevismus. Erinnerungen von…, Berlin 1925.
- BischoffJosef, Die letzte Front. Geschichte der Eiserne Division im Baltikum 1919, Berlin 1935.
- Darstellungen aus den Nachkriegskämpfen deutscher Truppen und Freikorps, Bd 2: Der Feldzug im Baltikum bis zur zweiten Einnahme von Riga. Januar bis Mai 1919, Berlin 1937; Bd 3: Die Kämpfe im Baltikum nach der zweiten Einnahme von Riga. Juni bis Dezember 1919, Berlin 1938.
- Die baltische Landeswehr im Befreiungskampf gegen den Bolschevismus. Ein Gedenkbuch, herausgegeben vom baltischen Landeswehrein, Riga 1929.
- Kiewisz Leon, Sprawy łotewskie w bałtyckiej polityce Niemiec 1914–1919, Poznań 1970.
- Łossowski Piotr, Między wojną a pokojem. Niemieckie zamysły wojenne na wschodzie w obliczu traktatu wersalskiego. Marzec-kwiecień 1919, Warszawa 1976.
- Paluszyński Tomasz, Walka o niepodległość Łotwy 1914–1920, Warszawa 1999.
- Von den baltische Provinzen zu den baltischen Staaten. Beiträge zur Entstehungsgeschichte der Republiken Estland und Lettland, Bd I (1917–1918), Bd II (1919–1920), Marburg 1971,1977.
- Jobst Knigge, Kontinuität deutscher Kriegsziele im Baltikum. Deutsche Baltikumpolitik 1918/19 und das Kontinuitätsproblem, Verlag Dr. Kovacs Hamburg 2003
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kazimieras Tamašauskas. Rüdiger Graf Gustav Adolf von der Goltz. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 799 psl.