Sala i Gomesas
26°28′ p. pl. 105°21′ v. ilg. / 26.467°š. pl. 105.350°r. ilg.
Sala i Gomesas[1] (isp. Isla Sala y Gómez, Isla Salas y Gómez) – maža negyvenama sala Ramiojo vandenyno rytuose, 3210 km nuo Čilės krantų, 391 km į šiaurės rytus nuo Velykų salos (artimiausia sausuma). Priskiriamos Valparaiso regionui, Velykų salos provincijai. Plotas – 0,15 km².
Salą sudaro dvi uolingos plokščios salos, jungiamos siauros sąsmaukos. Aukščiausia vieta (30 m) yra rytinės uolos pietiniame krante, kuris skardžiu leidžiasi į jūrą. Visa salos pakrantė uolėta, todėl net esant ramiam orui prisišvartuoti sudėtinga. Sala i Gomesas yra vulkaninės kilmės povandeninio kalnagūbrio iškyšulys. Augalijos beveik nėra, saloje peri jūriniai paukščiai. Sala i Gomesas bei aplinkiniai vandenys paskelbti jūriniu draustiniu, saloje yra 1994 m. pastatytas automatinis cunamių stebėjimo įrenginys bei švyturys.
Salą iki europiečių atvykimo žinoję Velykų salos rapanujai, kurie ją vadino Motu Motiro Hiva arba Manu Motu Motiro Hiva. Jie saloje rinkdavę paukščių kiaušinius. 1793 m. salą pasiekė ispanų jūrininkas Chosė Salasas Valdesas (José Salas Valdés), o vėliau Chosė Manuelis Gomesas (José Manuel Gómez). Pagal šiuos jūrininkus suteiktas salos vardas.
