Antrasis pasaulinis karas
Antrasis pasaulinis karas – didžiausias karinis konfliktas žmonijos istorijoje, 1939–1945 m. vykęs tarp dviejų karinių sąjungų: Ašies (Vokietija, Italija, Japonija ir kt.) ir Sąjungininkų (JAV, Didžioji Britanija, SSRS, Kinija ir kt.).[1]
Karo pradžia Europoje paprastai laikoma 1939 m. rugsėjo 1 d.,[2] kai pagal Maskvoje pasirašytą sutartį ir slaptuosius Europos pasidalijimo susitarimus (Molotovo-Ribentropo paktą) Trečiasis Reichas užpuolė Lenkiją, ir karą Vokietijai netrukus paskelbė Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Rugsėjo 17 d. Lenkiją užpuolė Sovietų Sąjunga. Tuo metu kai kurios šalys jau kariavo – nuo 1937 m. vyko Antrasis Kinijos–Japonijos karas, nors nei viena iš šalių nebuvo paskelbusi kitai karo. Kare tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvavo daugiau nei 60 valstybių, tarp jų – visos didžiosios valstybės, susiskirsčiusios į du karinius blokus: Sąjungininkus ir Ašį. Karo veiksmai vyko 40 valstybių teritorijoje, jo metu buvo mobilizuoti daugiau nei 110 milijonų karių.[3] „Totalinio karo“ sąlygomis pagrindiniai varžovai karo tikslams sutelkė visus savo ekonominius, pramoninius ir mokslinius pajėgumus, peržengiant civilinių ir karinių resursų skirtį. Antrasis pasaulinis karas buvo daugiausiai aukų pareikalavęs karas žmonijos istorijoje – jo metu žuvo 50-70 milijonų žmonių[4][5][6], didelė dalis jų – Sovietų Sąjungos ir Kinijos civiliai gyventojai.
Karo eigą nulėmė gerokai didesnis antinacistinės koalicijos ekonominis potencialas bei žmogiškieji resursai. Karui buvo būdinga stipri ideologizacija, dažnai turinti rasistinių bruožų, kuri lėmė daugybę karo nusikaltimų, žiaurų elgesį su civiliais ir karo belaisviais. Dėl Vokietijos nacionalsocialistų kelto karo tikslo išplėsti vokiečių gyvybinę erdvę bei holokausto politikos buvo nužudyti 6 mln. žydų ir 4 mln. žmonių, priklausiusių kitoms nacionalsocialistų išskirtoms grupėms (čigonai, homoseksualai, politiniai kaliniai).
Karo veiksmai daugiausiai vyko Europoje ir Viduržemio jūroje, Atlanto vandenyne, Šiaurės Afrikoje, Azijos rytuose ir Ramiajame vandenyne. Beveik visos šalys, kariavusios Pirmajame pasauliniame kare, kariavo ir Antrajame. Kare nedalyvavo ir oficialiai išliko neutraliomis šešios Europos valstybės - Airija, Švedija, Šveicarija, Ispanija, Portugalija ir Turkija (iki 1945 m. vasario mėn.). Karo Europoje pradžioje neutralitetą paskelbė ir Jungtinės Valstijos, tačiau nuo 1939 m. lapkričio jos neutraliteto įstatymas leido JAV pirkti ir savo laivais gabentis iš JAV ginklus ir amuniciją (tuo galėjo pasinaudoti tik Jungtinė Karalystė).
Nuo 1939 m. pabaigos iki 1941 m. vidurio per keletą sėkmingų kampanijų Vokietija nugalėjo ir okupavo didelę dalį Prancūzijos, Jugoslavijos ir Graikijos, okupavo Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą, Daniją, Norvegiją, Čekiją ir Lenkiją. Dalis okupuotų teritorijų buvo tiesiogiai įjungtos į Trečiąjį Reichą, kitose valdė marionetinės vyriausybės. Vokietija taip pat sutartimis susaistė su savimi Rumuniją, Vengriją ir Bulgariją. Su Italija ir Japonija Vokietija sudarė sąjungą, vadinamąją Ašį. Pagal 1939 m. rugpjūčio mėn. Molotovo-Ribertropo paktą Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino ir aneksavo Lenkiją ir Baltijos valstybes, taip pat Sovietų Sąjunga aneksavo dalį Suomijos ir Rumunijos teritorijos. Po Prancūzijos nugalėjimo karas Europoje daugiausia vyko tarp Europos Ašies valstybių ir Jungtinės Karalystės. Po to sekė karas Balkanuose, mūšis dėl Britanijos, Blicas (Britanijos bombardavimo kampanija) ir ilgas mūšis dėl Atlanto. Į karą įstojus Vokietijos sąjungininkei Italijai karo veiksmų arena tapo ir Šiaurės Afrika. Italų kariuomenė susirėmė su britais Egipte ir Italijos Rytų Afrikos kolonijoje. Nuo 1941 m. vasario mėn. Afrikoje dislokuota Vokietijos kariuomenė nesustabdė Italijos pralaimėjimo. Po dviejų mūšių prie Al Alameino (1942 m. liepą ir 1942 m. spalį-lapkritį) bei britų ir amerikiečių išsilaipinimo Maroke ir Alžyre 1942 m. lapkritį Afrikoje kovojusios vokiečių ir italų pajėgos 1943 m. gegužę kapituliavo Tunise.
Į konfliktą 1941 m. įsitraukė ir kitos šalys – Sovietų Sąjunga, kai ją užpuolė Vokietija, taip pat Jungtinės Valstijos po Japonijos atakos prieš Perl Harborą. Sėkmingai prasidėjęs Vokietijos įsiveržimas į Sovietų Sąjungą 1941 m. žiemą įstrigo mūšiuose prie Maskvos (1941 m. rugsėjis - 1942 m. balandis), o bandymas užimti Stalingradą (1942 m. rugpjūtis - 1943 m. vasaris) tapo pirmu dideliu pralaimėjimu, po kurio karo sėkmė nuo Vokietijos nusisuko.
1944 m. birželio mėn. viduryje Rytų fronte buvo sumušta armijų grupė Centras ir Vokietijos kariuomenė iki metų galo buvo priversta atsitraukti iki Trečiojo Reicho sienų. Bendras Vakarų sąjungininkų (Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada) puolimas Europoje trimis frontais – išsilaipinimas Sicilijoje 1943 m. liepą, išsilaipinimas Normandijoje 1944 m. birželio mėn. ir išsilaipinimas 1944 m. rugpjūčio mėn. Pietų Prancūzijoje sudavė rimtą smūgį Trečiajam Reichui Vakaruose.
1944 m. spalį sąjungininkai prie Aacheno įsiveržė į Vokietiją, o 1945 m. sausį į Rytų Prūsiją įžengė Raudonoji Armija ir ėmė veržtis link Berlyno. Iki 1945 m. pavasario Reicho politinė ir karinė vadovybė tęsė akivaizdžiai pralaimėtą karą, per kurį žuvo dar šimtai tūkstančių žmonių.[7] 1945 m. balandžio 25 d. prie Elbės susitiko JAV ir sovietų kariuomenės. 1945 m. balandžio 30 d. Berlyne nusižudžius Hitleriui, po dviejų dienų pasidavė miesto gynėjai. Karas Europoje baigėsi 1945 m. gegužės 8 d. generolui feldmaršalui Keiteliui pasirašius besąlygiškos kapituliacijos aktą.
Ašies valstybė Japonija 1941 m. gruodžio 7 d. atakavo JAV karinių pajėgų bazę Perl Harbore ir sunaikino didelę dalį JAV Ramiojo vandenyno laivyno. JAV paskelbus karą Japonijai Vokietija taip pat 1941 m. gruodžio 11 d. paskelbė karą JAV. Sovietų Sąjunga laikėsi 1941 m. balandžio 13 d. sudaryto neutralumo pakto su Japonija ir į karą su Japonija nestojo.
1941 m. gruodžio - 1942 m. sausio mėn. vykusios Arkadijos konferencijos metu JAV ir Jungtinė Karalystė nusprendė pirmiau nugalėti pavojingesniu priešininku laikytą Vokietiją. Nepaisant to nuo 1942 iki 1945 m. sunkios kovos tarp sąjungininkų ir Japonijos vyko ir Rytų Azijoje (Kinijoje, Birmoje, Britų Malajoje, Tailande, Prancūzijos Indokinijoje, Indonezijoje), Filipinuose ir Ramiojo vandenyno salose (taip pat ir Naujojoje Gvinėjoje). JAV gana greitai atstatė savo laivyną, tačiau iki 1942 m. vidurio Japonija užėmė daugelį buvusių europiečių kolonijų – Indokiniją, Honkongą, Britų Malają, Filipinus, dalį Birmos, Nydelandų Indiją ir dalį Naujosios Gvinėjos. Tik po Midvėjaus mūšio (1942 m. birželio pr.), kurio metu Japonijos laivynas prarado keturis iš šešių savo lėktuvnešių išryškėjo JAV karinė persvara. Iki 1945 m. JAV pajėgos užiminėjo Japonijos salas Ramiajame vandenyne ir priartėjo prie pagrindinio Japonijos salyno, nors didžioji dalis Pietryčių Azijos tebebuvo užimta Japonijos pajėgų. Japonijos laivynas buvo JAV nugalėtas ir grėsė amerikiečių išsilaipinimas Japonijos salyne. Siekdamas paspartinti kovų Rytų Azijoje pabaigą JAV prezidentas H.Trumenas 1945 m. rugpjūtyje įsakė numesti atomines bombas ant Hirošimos ir Nagasakio. Japonija besąlygiškai kapituliavo 1945 m. rugpjūčio 15 d. ir Antrasis pasaulinis karas baigėsi.
Karas iš esmės pakeitė pasaulio politinę sistemą: pasauliniam bendradarbiavimui skatinti ir užkirsti kelią ateities konfliktams buvo įkurta Jungtinių Tautų Organizacija, o JAV ir Sovietų Sąjunga iškilo kaip dvi pasaulinės supervalstybės, kurių santykiai greitai peraugo į Šaltąjį karą, kuris truko iki 1991 m. Europos valstybių susilpnėjimas paskatino Azijos ir Afrikos dekolonizaciją. Vakarų Europoje prasidėjo ekonominės ir politinės integracijos procesai, kuriuos paskatino siekis išvengti karinės konfrontacijos ateityje. Rytinė Europos dalis pateko į sovietų įtakos sferą ir liko už „geležinės uždangos“ iki komunizmo žlugimo. Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo tęsėsi pilietinis karas, pasibaigęs komunistų pergale ir Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimu.
Priešistorė
redaguotiPo Pirmojo pasaulinio karo sudarytos Versalio, Sen Žermeno, Trianono sutartys pralaimėjusiųjų šalių gyventojų buvo laikomos neteisingomis, tarp Vokietijos, Austrijos, Vengrijos ir Bulgarijos gyventojų tvyrojo revanšo nuotaikos. Nuo 1920 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m. politinę valdžią didelėje Europos dalyje įgijo fašistinės ir kitos dešiniųjų ekstremistų jėgos. Italijoje 1922 m. valdžią užėmė Benito Musolinio fašistai. Vokietijoje apie 1930 m. į masinį judėjimą išaugo nacionalsocializmas. 1933 m. sausio 30 d. nacionalsocialistams ir jų sąjungininkams dešiniesiems konservatoriams buvo perduota politinė valdžia, kai prezidentas Paulius fon Hindenburgas kancleriu paskyrė Adolfą Hitlerį.
Versalio taikos sutartis nustatė griežtas sąlygas, kurios labai ribojo Vokietijos galimybes didinti savo ginkluotąsias pajėgas. Tai padarė Vokietijos agresiją praktiškai neįmanoma. Vokietija siekė nauja ekspansija atstatyti savo galią ir statusą, prarastą Pirmajame pasauliniame kare, sukuriant kolonijinę imperiją. 1933 m. sausio 30 d. nacionalsocialistams ir jų dešiniesiems sąjungininkams buvo perduota politinė valdžia – Reicho prezidentas P. fon Hindenburgas A. Hitlerį paskyrė kancleriu. Nacionalsocialistų ir jų sąjungininkų programos dalimi buvo jau ankstesniųjų vyriausybių keltas tikslas peržiūrėti po Pirmojo pasaulinio karo susiklosčiusią pasaulio tvarką ir Versalio sutartis. 1935 m. su Vokietija susivienijo Saro žemė ir Vokietijoje buvo įvesta visuotinė karo prievolė. 1936 m. kovo 7 d. Vokietija remilitarizavo Reino sritį, 1938 m. kovo 12 d. prisijungė Austriją (Anšliusas), 1938 m. rugsėjį pagal Miuncheno sutartį prisijungė Čekoslovakijos Sudetų kraštą.
1939 m. kovo 22 d. Vokietija Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo pareikalavo grąžinti Klaipėdos kraštą, nepaklusus grasinant karine intervencija. Lietuva ultimatumą priėmė. Šiais žingsniais ankstesnė Versalio sistema buvo sugriauta. Tai paskatino britų ir prancūzų susitaikymo politiką, kuria šios šalys tikėjosi taikiai išspręsti su Vokietijos reikalavimais susijusias problemas. Šios politikos laikytasi net ir po to, kai 1939 m. kovo 13 d. dieną Vokietija okupavo likusią Čekoslovakijos dalį, nepaisydama britų ir prancūzų protestų.
- 1939 m. balandžio 7 d. Italija okupavo Albaniją.
- 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, SSRS-Vokietijos nepuolimo sutartis, taip pat slapti rytų ir šiaurės Europos šalių pasidalijimo dokumentai.
Konflikto ištakos Azijoje
redaguotiNepatenkinti Vakarų valstybių elgesiu su Japonijos imperija sudarant Versalio taiką, bei 1922 m. Vašingtono ir 1930 m. Londono jūrų sutartis, dalis Japonijos politikų ir karinio elito (pavyzdžiui Fumimaro Konoe ir Sadao Araki) atgaivino Hakkō ichiu („pasaulis po vienu stogu“) doktriną ir ėmė skleisti japonų rasės pranašumo ir teisės dominuoti Azijoje ideologiją. Pagal šią rasinę ideologiją: Japonija yra pasaulio centre, remiasi imperinėmis institucijomis ir imperatoriumi, kuris laikomas dieviška būtybe ir deivės Amateresu Omikami palikuoniu.
1931 m. Japonija įsiveržė į Mandžiūriją, o 1937 m. į likusią Kinijos dalį. Japonijai atsisakius pasitraukti iš 1941 m. užimtos Prancūzijos Indokinijos ir Kinijos, 1941 m. vasarą JAV įvedė Japonijai naftos embargą. Atsakant į embargą, imperatorius Šiova pradėjo Didžiosios Rytų Azijos karą (Dai To-A sensô), patvirtindamas planus užpulti JAV laivyną Perl Harbore ir įsiveržti į pietryčių Aziją.
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Karo eiga
redaguotiKaro pradžia
redaguoti
1939 m. balandį Hitleris įsakė vermachtui ruoštis pulti Lenkiją. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija sulaužė nepuolimo ir gerų santykių paktą, pasirašytą prieš penkerius metus. Vokiečių kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Hitleris pasinaudojo savo paties inscenizuotu pretekstu, neva lenkų kareiviai „užpuolė“ Gleivico radijo stotį netoli Lenkijos sienos. Tačiau šįkart Prancūzija ir Didžioji Britanija nesileido į kompromisus ir, besilaikydamos įsipareigojimų ginti Lenkijos nepriklausomybę, 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai.
1939 m. rugsėjo 17 d. be karo paskelbimo, sulaužiusi Lenkijos ir SSRS nepuolimo sutartį, sudarytą 1932 m. ir turėjusią galioti iki 1945 m., iš rytų į Lenkiją įsiveržė Raudonoji Armija. Tačiau, prasidėjus SSRS agresijai, Lenkija formaliai nepasiskelbė esanti karo stovyje su SSRS, kas davė pretekstą Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai irgi neskelbti karo Sovietų Sąjungai.
1940 m. lapkričio 12 d. atvykęs į Berlyną SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Molotovas bandė derėtis su Hitleriu dėl naujo Europos ir Azijos pasidalijimo, tačiau Hitleris ir jo vyriausybė, išgirdę sovietų pretenzijas į naujas žemes paliko sovietų reikalavimus be atsako.[8]
Karo veiksmai Europoje
redaguoti
,_passing_by_propaganda_poster_celebrating_the_reconquest_of_the_city_and_urging_the_liberation_of_the_Baltic_from_Nazi_German_occupation._July_4,_1944.jpg)
Lapkričio 30 d. sovietai užpuolė Suomiją ir po atkaklaus Žiemos karo 1940 m. kovo mėnesį Suomija buvo priversta atiduoti dalį savo teritorijos. 1940 m. balandį vokiečiai užėmė Daniją ir Norvegiją.
1940 m. gegužės 10 d. vermachtas, vėl nepaisydamas mažųjų šalių neutraliteto, pasitelkęs aviaciją ir tankus, peržengė Belgijos, Liuksemburgo ir Nyderlandų sienas. Taip Vokietijos kariuomenė iš šiaurės apėjo prancūzų Mažino liniją – įtvirtintą gynybinį kompleksą, laikytą neįveikiamu. Birželio 17 d. maršalas Petenas paskelbė paliaubas. Jos įsigaliojo birželio 25 d.
1940 m. birželį SSRS okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją bei rytines Rumunijos teritorijas.
Iki 1940 m. vasaros Hitleris laimėjo visur. Hitlerio povandeniniai laivai skandino Britanijos plaukiančius konvojus. Nuolatinis britų miestų bombardavimas nuo 1940 m. vasaros nepajėgė palaužti gyventojų pasipriešinimo. 1940 m. vasarą virš Lamanšo ir Britanijos vyko atkaklūs mūšiai tarp vokiečių karinių oro pajėgų (Luftwaffe) ir britų RAF(Royal Air Force – karališkosios oro pajėgos). Šį mūšį, dar vadinamą „Mūšiu dėl Britanijos“, Vokietija pralaimėjo. Hitleris buvo priverstas atsisakyti planų išsilaipinti Britų salyne.
1940 m. spalio 28 d. Musolinis iš Albanijos užpuolė Graikiją. 1940 m. vyko mūšiai Anglijos danguje, o paskui graikų kontrataka spalį – pirmieji du Berlyno–Romos ašies pralaimėjimai. 1941 m. balandį Hitleris puolė Jugoslaviją ir Graikiją: dėl Kretoje patirto pasipriešinimo jis buvo priverstas atidėti intervenciją į Sovietų Sąjungą.
1941 m. kovo mėnesį Jungtinių Valstijų prezidentas sulaužė šalies neutralitetą ir leido pristatyti į Didžiąją Britaniją produkciją, būtiną karo reikmėms. Rugpjūtį Čerčilis ir Ruzveltas pasirašė Atlanto chartiją, skelbusią demokratinius principus, kurie turi sudaryti būsimą taikos pamatą.
1941 m. birželio 22 d. Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą (Barbarosos operacija). Vermachtas sparčiai veržėsi į priekį, tačiau „žaibiškas“ puolimas, koks vyko per Lenkijos ir Prancūzijos kampanijas, taip ir nepavyko. 1941–1942 m. žiemą Vokiečių kariuomenė priėjo iki pat Maskvos ir Leningrado, kurį apsiautė, nes nesugebėjo paimti šturmu. 1941–1942 m. susiformavo antihitlerinė SSRS, Jungtinės Karalystės ir JAV koalicija.
Per 1942 m. rudenį vokiečių kariuomenė pasiekė Volgą ir ruošėsi užimti Stalingradą, kuris būtų leidęs pasiekti svarbius naftos šaltinius. Bet Raudonoji armija atkakliai priešinosi ir 1943 m. vasario mėnesį vokiečių pajėgos buvo priverstos kapituliuoti. Vėliau sekė vokiečių pralaimėjimas Kursko mūšyje (1943 m.) ir mūšyje už Dnieprą (1943 m.), kurie tapo persilaužimu Rytų fronte.
Nuo 1943 m. karo eiga vis labiau krypo sąjungininkų naudai. JAV ir Didžiosios Britanijos karinės pajėgos bombardavo Vokietijos miestus, ir nemaža jų virto griuvėsiais. 1943 m. liepos mėnesį sąjungininkai išsilaipino Sicilijoje ir pamažu užėmė visą Italiją. 1944 m. birželio 6 d. sąjungininkai išsilaipina Normandijoje. Šio išsilaipinimo metu žuvo 4500 sąjungininkių karių. Rugpjūčio 15 d. sąjungininkai išsilaipino Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje.
Raudonoji armija Rytų fronte, patirdama didelius nuostolius, veržėsi į priekį. 1944 m. pabaigoje ji priėjo Vokietijos sieną. Hitlerio „Europos tvirtovė“ ėmė griūti. Tuo metu sąjungininkų kariuomenės daliniai skverbėsi į Vokietijos žemes iš vakarų. Tačiau tik tada, kai nusižudė Adolfas Hitleris ir kai Sovietai užėmė Berlyną, 1945 m. gegužės 8 d. Vokietija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą.
Karo veiksmai Azijoje
redaguoti- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Antrasis pasaulinis karas Ramiajame vandenyne.
Po to, kai Japonija, siekdama įsitvirtinti Ramiajame vandenyne, 1941 m. gruodžio 7 d. netikėtai užpuolė amerikiečių karinę jūrų bazę Pearl Harbore, į karą įstojo JAV. Japonijos lėktuvnešiai slapta priartėjo prie Havajų ir sekmadienio rytą subombardavo bazę. Iki to laiko JAV padėjo D. Britanijai kare, tiekdama jai reikalingą karinę techniką ir amuniciją.
Karo pasekmės
redaguotiVokietijos mirties stovyklose buvo sunaikinta 10 mln. žmonių. Tarp jų tie, kuriuos Trečiasis reichas laikė nepilnaverčiais: čigonai, slavų belaisviai, homoseksualai, bet daugiausia žydai. Žydų, persekiojamų visoje Europoje, buvo sistemingai sunaikinta 6 mln. (67 proc. visų gyvenusių).
Išnyko keturios nepriklausomos valstybės – Lietuva, Latvija, Estija ir Tuva; visas jas aneksavo Sovietų Sąjunga.
Karas taip pat privertė bėgti milijonus asmenų, stumiamų artėjančio sovietų fronto, be to, buvo nemaža ir planuotai perkeltų tautų, valstybių ir jų sienų pertvarkymo aukų.
Karo metu atsirado naujos taktikos, strategijos ir technologijos. Tarp naujų strategijų buvo Blitzkrieg (greitas puolimas besiremiantis tankų, sunkvežimių ir kitos technikos panaudojimu), oro atakos. Lėktuvų aptikimui plačiai pradėti naudoti radarai. Karo pabaigoje sukurtas ir panaudotas branduolinis ginklas.
Po šio karo prasidėjęs Šaltasis karas tęsėsi beveik 50 metų.
Karas Lietuvoje
redaguoti- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Lietuvos okupacija.
Lietuva į karą įtraukta dar 1939 m. rugpjūčio 23 d. dieną, kai pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, pagal kurį Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai, vėliau – SSRS. Prasidėjus karui, 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą. Spalio 10 dieną, pagal sutartį su SSRS, Lietuvai grąžintas Vilnius, į gražintas teritorijas įvesta 20 000 sovietų kareivių, 1940 m. birželio 15 d. sovietai okupavo, o rugpjūčio 3 d. ir aneksavo Lietuvą.
Karo veiksmai prasidėjo 1941 m. birželio 22 d., kai vokiečių kariuomenė praktiškai be pasipriešinimo užėmė visą Lietuvą. Tuo pat metu įvyko Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas sukilimas prieš sovietų valdžią, paskelbta laikinoji vyriausybė, kuri nebuvo pripažinta nacių. Lietuva tapo Ostlando dalimi – Lietuvos generaline sritimi.
Organizuoto holokausto metu nužudyta ~95 % Lietuvos žydų (195 000), taip pat 50 000 kitų tautybių žmonių, dar 30 000 išvežta į koncentracijos stovyklas. Karo metu vyko nedidelis antinacinis pasipriešinimas, prieš nacių valdžią daugiausiai kovojo rusai, baltarusiai ir žydai.
1944 m. atsitraukdami vokiečiai naudojo išdegintos žemės taktiką – sprogdino svarbias pramonės įmones, tiltus, geležinkelio statinius. 1944 m. liepą Raudonoji armija pradėjo veržtis į Lietuvą, liepos 13 d. užėmė Vilnių, rugpjūčio 1 d. – Kauną, o spalio mėnesį užimta visa Lietuvos teritorija, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių Neriją. Klaipėda užimta tik 1945 m. sausį, Kuršių Nerija – vasarį.
Literatūra
redaguoti- Lietuva Antrajame pasauliniame kare: straipsnių rinkinys (sud. Arvydas Anušauskas, Česlovas Laurinavičius). – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007. – 637 p. – ISBN 978-9986-780-93-9
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Jörg Echternkamp: Die 101 wichtigsten Fragen – Der Zweite Weltkrieg. C.H. Beck, München 2010, P. 11.
- ↑ Axelrod, Alan (2007) Encyclopedia of World War II, Volume 1. Infobase Publishing. p. 659.
- ↑ Alexander Lüdeke: Der Zweite Weltkrieg. Ursachen, Ausbruch, Verlauf, Folgen. Parragon Books, Bath (UK) 2007, P. 299.
- ↑ Antony Beevor: Der Zweite Weltkrieg. Bertelsmann, München 2014, p.11. ISBN 978-3-570-10065-3. (Originalausgabe: The Second World War. W & N, London 2012.)
- ↑ Jim Dunnigan. Dirty Little Secrets of World War II: Military Information No One Told You About the Greatest, Most Terrible War in History, William Morrow & Company, 1994. ISBN 0-688-12235-3
- ↑ Sommerville, Donald. The Complete Illustrated History of World War Two: An Authoritative Account of the Deadliest Conflict in Human History with Analysis of Decisive Encounters and Engagements Landmark. [Sl]: Lorenz Books, December 14, 2008. p. 5. ISBN 0754818985
- ↑ John Zimmermann: Pflicht zum Untergang. Die deutsche Kriegführung im Westen des Reiches 1944/45. Schöningh, Paderborn 2009, S. 97; vgl. Stephan Burgdorff/Klaus Wiegrefe (Hrsg.): Der 2. Weltkrieg. Wendepunkt der deutschen Geschichte. Deutsche Verlags-Anstalt, 2005, P. 29.
- ↑ Dr. Petras Stankeras, Molotovas susitinka su Hitleriu: balansavimas ant karo slenksčio ir iliuzijos, Lietuvos Aidas. Nuoroda tikrinta 2021-07-14.
Nuorodos
redaguoti
- AntrasPasaulinis.net (lietuviška svetainė) Archyvuota kopija 2011-04-06 iš Wayback Machine projekto.
- RytuFrontas.net (lietuviška svetainė) Archyvuota kopija 2010-01-24 iš Wayback Machine projekto.
| Prieš tai: Tarpukaris |
Antrasis pasaulinis karas 1939–1945 m. |
Po to: Šaltasis karas |
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |