Ženklas Už sužeidimą

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ženklas „Už sužeidimą“ (vok. Verwundetenabzeichen) – karinis Vokietijos apdovanojimo ženklas, kuriuo apdovanodavo imperinės armijos kareivius per Pirmąjį pasaulinį karą, reichsvero karius tarpukaryje ir vermachto bei kitų karinių institucijų karius Antrojo pasaulinio karo metais. Po 1943 m. kovo, dėl vis dažnesnių Sąjungininkų aviacijos bombardavimų, šiuo ženklu imta apdovanoti ir oro antskrydžių metu sužeistus civilius. Tai buvo vieni dažniausių Trečiojo Reicho apdovanojimų, be to, aukštai vertintų, nes juos užsitarnaudavo krauju.

Ženklu apdovanoti galėjo dalinių vadai, pradedant bataliono vadu, vyresnieji medicininių įstaigų vadovai, apygardų civilinės gynybos viršininkai. Manoma, kad buvo įteikta virš 5 mln. šių ženklų.

Ženklo laipsniai

Egzistavo trys šio ženklo laipsniai:

juodasis ženklas - už 1-2 sužeidimus (juoda spalva simbolizavo geležį),
sidabrinis ženklas - už 3-4 sužeidimus arba už tokius sužalojimus kaip rankos, kojos, akies praradimas, veido sudarkymas, klausos praradimas.
auksinis ženklas - už 5 ir daugiau sužeidimų, taip pat - už visišką apakimą, rimtą atraminės judėjimo sistemos sužalojimą.

Sužeidimais buvo laikomi ir regos ar klausos praradimas, apšalimai, galūnių funkcijų sutrikimas ar praradimas, smegenų traumos. Keli vienu metu gauti sužeidimai buvo laikomi vienu sužeidimu.

Nešiojimas

Šie ženklai būdavo nešiojami ant kairės krūtininės kišenės, žemiau už kitus apdovanojimų ženklus.

Juodieji ženklai būdavo įpakuoti vokuose, o sidabriniai ir auksiniai - futliaruose. Kartu su ženklu būdavo įteikiamas ir vardinis apdovanojimo pažymėjimas.

Apdovanojimo istorija

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis ženklas „Už sužeidimą“ buvo įsteigtas 1918 m. kovo 3 d. Šiuo ženklu buvo apdovanojami Pirmojo pasaulinio karo metais sužeisti Vokietijos kariuomenės kariai ir kovose Afrikoje sužeisti Vokietijos kolonijinės kariuomenės (vok. Schutztruppe) kariai.

1918 m. birželio 24 d. buvo įsteigtas analogiškas Vokietijos Karinio laivyno ženklas „Už sužeidimą“ (vok. Marineverwundetenabzeichen). Šiame ženkle pavaizduotas inkaras, virš jo - sukryžiuoti kalavijai. Pakraščiu eina inkaro grandinė (ne lauro lapų girlianda, kaip kariuomenės ženkle).

Ispanijos pilietinis karas

1939 m. gegužės 22 d. buvo įsteigtas Kondoro legiono ženklas „Už sužeidimą“ (vok. Verwundetenabzeichen für deutsche Freiwillige im spanischen Freiheitskampf), vėliau imtas vadinti „ispaniškuoju“. 1936-1939 m. Ispanijos pilietiniame kare dalyvavusiems Vokietijos kariškiams apdovanoti Vokietija neturėjo jokio specialaus apdovanojimo. Legionui grįžus į Vokietiją buvo įsteigtas šis ženklas. Ženklo statute buvo parašyta: „kaip vokiečių savanorių, sužeistų kovose su bolševizmu Ispanijos išsivadavimo kare 1936-1939 m., pasižymėjimo ženklas“.

Viso buvo įteikti 182 paprasti ir 1 sidabrinis ženklai.

1939 m. pavyzdžio ženklai

Prieš Antrąjį pasaulinį karą A. Hitleris atkūrė ženklą „Už sužeidimą“, kuriuo turėjo būti apdovanoti kovos veiksmuose sužeisti kareiviai ir karininkai. Tuo metu sandėliuose dar buvo daug ženklų, likusių po Pirmojo pasaulinio karo, kuriuos ir panaudojo, tik ant šių ženklų pridėdavo svastiką. Šie ženklai buvo naudojami iki 1942 m.

Antras ženklo variantas buvo sukurtas praėjus keliems mėnesiams po Lenkijos kampanijos pradžios. Jo išvaizda nedaug skyrėsi nuo ankstesnio varianto. Ženklą gamino 24 oficialūs gamintojai.

Nuo 1943 m. rugsėjo 24 d. ženklu imta apdovanoti nuo aviacijos antskrydžių nukentėjusius civilius. O nuo 1944 m. rugsėjo 24 d. šiuo ženklu imta apdovanoti ir sužeistus užsieniečius, tarnavusius Vokietijos ginkluotosiose pajėgose.

1944 m. liepos 20 d. ženklas

1944 m. liepos mėnesį buvo patvirtintas rečiausias ženklo variantas „Už sužeidimą 1944 m. liepos 20 d.“ (vok. Verwundetenabzeichen 20. Juli 1944). Juo buvo apdovanoti 24 karininkai, kurie buvo sužeisti ar žuvo (1 žuvo vietoje, 3 mirė nuo žaizdų ligoninėje) pasikėsinimo į Hitlerį metu.

Apdovanotieji šiuo ženklu po vėlesnio sužeidimo galėjo gauti šį ženklą jau aukštesnio laipsnio. Taip buvo apdovanotas kontradmirolas Hansas Erichas Fosas (Hans-Erich Voss), kuris pradžioje buvo apdovanotas juoduoju ženklu „Už sužeidimą 1944 m. liepos 20 d.“, o vėliau gavo sidabrinį ir auksinį jo variantus.

Ženklas po 1957 m.

VFR 1957 m. leista nešioti ženklą „Už sužeidimą“, bet pašalinus (dažniausiai - dilde) nuo jo svastiką.

Galerija

Juodojo ženklo antroji pusė
Hauptfeldfebelis su juoduoju ženklu „Už sužeidimą“
Kareivis su ženklu „Už sužeidimą“ (1944 m. spalis)

Konstrukcija

Juodieji ženklai - buvo štampuojami iš žalvario lakšto, vėliau - iš plieno lakšto. Antroje pusėje buvo adatinis prisegimo įtaisas. Karo pabaigoje gaminti ženklai dėl prastos pagaminimo kokybės imdavo rūdyti.
Sidabriniai ženklai - buvo gaminami iš pasidabruoto žalvario, vėliau (nuo 1942 m.) - iš lakuoto cinko.
Auksiniai ženklai - pradžioje būdavo gaminami iš žalvario, kuris po to būdavo poliruojamas ir auksuojamas. Antroji pusė būdavo plokščia.

1945 m. kai kuriuos juoduosius ženklelius dažydavo ir taip iš jų gaudavo sidabrinius ar auksinius. Tačiau antroji pusė dėl štampavimo likdavo tuščiavidurė (įgaubta).

Pagrindiniai gamintojai buvo Vienos monetų kalykla ir kompanija Klein & Quenzer.