Bulvarinė spauda
Bulvarinė spauda (pranc. boulevard – bulvaras, gatvės dalis; JAV dar vadinama geltonąja spauda) – periodiniai ir neperiodiniai leidiniai, skiriami nereikliems, neišlavinto skonio skaitytojams. Priklauso vadinamųjų pramoginių ledinių grupei.
Bulvarinėje spaudoje dažnai skelbiama nepatikrinta, neetiškais būdais surinkta, subjektyvi (informacija neatskirta nuo autoriaus vertinimų), kartais net melaginga, dažnai sensacinga informacija. Pagrindinis dėmesys skiriamas katastrofoms, kriminalams, skandalams, aferoms, paskaloms nušviesti.
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Terminas atsirado XIX a. pabaigoje Amerikoje. 1895–1898 metais JAV intensyviai konkuravo du periodiniai leidiniai: Jozefo Pulicerio „New York World“ ir Viljamo Randolfo Hersto „New York Journal“. Kritikai abu juos peikė, kad jie, siekdami padidinti tiražus, kai kurias naujienas paversdavo sensacijomis. „The New York Press“, kalbėdamas apie šiuos du leidinius, pradėjo vartoti terminą „geltonojo vaikio žurnalistika“.
Jis kilo iš vieno tuo metu populiaraus komikso, kurio pagrindinis herojus buvo plikagalvis, kvailai besišypsantis, atlėpausis berniukas, dėvintis geltonus naktinius. Komikso piešiniuose jis vaizduojamas besitrainiojantis geto gatvėmis su panašiais į save veikėjais, dažniausiai irgi vaikais. Pagrindiniai „geltonojo vaikio“ žodžiai – skurdus geto žargonas, dažniausiai ant jo naktinių užrašytos frazės, pašiepiančios reklaminių stendų tekstus.
Posakis „geltonojo vaikio žurnalistika“ greitai sutrumpėjo iki „geltonoji žurnalistika“, o leidiniai, spausdinantys tokios žurnalistikos kūrinius, pradėti vadinti geltonąja spauda. Vėliau tokio tipo spauda gavo dar vieną pavadinimą – bulvarinė spauda.
Pastaroji atsirado XIX a. viduryje Prancūzijoje, kai Paryžiaus bulvaruose imta pardavinėti satyrinį savaitraštį „Le Figaro“ (1826 m.). XIX a. pabaigoje tokio pobūdžio leidinių atsirado Vokietijoje, Prancūzijoje, D. Britanijoje, kitose Europos valstybėse ir JAV. XX a. pasirodė paparacai, persekiojantys garsenybes, kad slapta nufotografuotų ar kitu būdu surinktų informaciją ir parduotų periodinei spaudai. XX a. pabaigoje pradėti leisti tabloid formato laikraščiai.[1]
Raida Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmuoju lietuvišku bulvariniu laikraščiu laikytinas savaitraštis „Saulė“, kurį 1888 m. Mahanoi Sityje (JAV) įsteigė ir redagavo Domininkas Tomas Bačkauskas. Lietuvoje tokio pobūdžio periodiniai leidiniai pasirodė XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Vienas iš pirmųjų – 1928 m. kovą Kaune pradėjęs eiti iliustruotas savaitraštis „Sekmadienis“, kurį įsteigė ir redagavo Vincas Kemežys. Tais pačiais metais bulvarinio pobūdžio leidinys atsirado ir Šiauliuose – informacinis iliustruotas savaitraštis „Momentas“, redaguojamas Broniaus Buišo; vėliau jis vadinosi „Įdomus mūsų momentas“ ir ėjo iki 1940 metų. 1930 m. Kaune pradėjo eiti bulvarinio pobūdžio dienraštis „Tempo“, 1931 m. – žurnalas „Aš ir jūs“ bei „Aistros“, 1932 m. – savaitraštis „Lapas“ ir žurnalas „Laikas“, 1933 m. – dienraštis „Dešimt centų“, leistas iki 1940 m. Ketvirtajame dešimtmetyje beveik kasmet Kaune pasirodydavo bent vienas naujas bulvarinio pobūdžio leidinys, tačiau daugelis jų tuoj pat ir sustodavo. Kiek ilgėliau ėjo savaitraščiai „Šventadienis“, „Iliustruotas pasaulis“, „Vėliava“, dienraščiai „Telegramos“, „Laikas“.
Po 1940 m. bulvarinių laikraščių ir žurnalų Lietuvoje nebuvo. Apie 1990 m., laisvėjant spaudai, silpnėjant cenzūrai ir paskui ją visiškai panaikinus, įvairiuose Lietuvos miestuose pradėjo eiti ir bulvarinio pobūdžio leidiniai. 1989 m. Šiauliuose pasirodė laikraštis „Nelabai įdomus mūsų momentas“, Vilniuje – savaitraštis „Žvilgsnis“, Kaune 1990 m. – laikraštis „Sekmadienis“, kaip atkurtas 1928–1940 m. ėjęs savaitraštis, bei laikraštis „Europa“, leidęs daugybę bulvarinio ir erotinio pobūdžio priedų, kurių daugelis po 1991 m. tapo savarankiškais laikraščiais: „Dvidešimt kapeikų“, „Dvidešimt centų“, „Pro rakto skylutę“, „Vakaro skaitiniai“, „Klubas Liberalia“ ir kt. Vėliau Vilniuje, Kaune, bei Panevėžyje pradėti leisti bulvarinio bei erotinio pobūdžio periodiniai leidiniai „Dantis už dantį“, „Jonukas“, „Onutė“, „Kolibris“, „Vėl Jonis“, „Emanuela“, „Saldainiukas savaitgaliui“, „Anapus: siaubas ir kiti malonumai“, „Kruvinoji Merry“, „Neliūdėk!“, „Privatus seklys“, „Naglis“, „L.T.“. Nemažai bulvarinio pobūdžio laikraščių po kurio laiko sustojo arba juos pakeitė kiti. Dabar Lietuvoje eina „Vakaro žinios“.
-
Neįdomus momentas, 1989 m. liepa
-
Dvidešimt kapeikų
-
Jonukas, 1991 m. kovas
-
Palydovė, 2005 m. gruodis
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Bulvarinė spauda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003