Medicina

Kitos reikšmės – Medicina (reikšmės).

Asklepijaus lazda. Kartais naudojama kaip medicinos simbolis

Medicina (lot. ars medicinae 'gydymo menas') – mokslo ir praktikos visuma apie žmogaus ir gyvūnų sveikatą, ligas, jų profilaktiką ir gydymą. Lygį lemia ekonominė ir socialinė šalies santvarka, gamtos ir technikos mokslų, kultūros laimėjimai. Medicina yra sritis padedanti užkirsti kelią ligai, ją diagnozuoti ir gydyti.

Šiuolaikinė medicina diagnostikai, gydymui ir susirgimui ar traumų prevencijai pritaiko biomedicinos mokslus ir tyrimus, genetikos ir medicinos technologijų žinias dažniausiai vykdant vaistų terapijas ar chirurgiją. Terapija yra gan įvairi: psichoterpija, išoriniai įtvarai ir trakcija, protezai, biologinės medžiagos, vaistai, jonizuojanti radiacija ar kitos priemonės.

Aukščiausias įvertinimas, kuriuo apdovanojama medicinoje yra Nobelio prizas Fiziologijoje ar Medicinoje. Juo apdovanojama nuo 1901 m. Nobelio asamblėjoje.

Klinikinė praktika

Klinikinėje praktikoje gydytojai asmeniškai ar komandoje įvertina pacientus tam, kad diagnozuotų, gydytų ir apsaugotų nuo ligos naudojant klinikinį nuosprendį. Gydytojo–paciento santykiai įprastai prasideda nuo paciento ligos istorijos nagrinėjimo ir medicininių tyrimų, sekami medicininės apklausos ir fizinio ištyrimo. Baziniai diagnostiniai medicininiai įrankiai (pavyzdžiui: stetoskopas, liežuvio nuleidėjas) yra dažnai naudojami. Po ištyrimo dėl požymių ir apklausus paciento simptomus gydytojas gali užsakyti medicininius tyrimus (pavyzdžiui, kraujo tyrimą), paimti biopsiją, ar išrašyti vaistų ar kitų terapijų. Diferencinės diagnostikos metodu yra išbraukiamos būsenos apibūdintos apklausos metu. Per susitikimą tinkamai informavus pacientą apie visus tiesiogiai susijusius faktus yra svarbus gydytojo–paciento santykiams bei tolimesnėje pasitikėjimo tarp gydytojo ir paciento plėtroje. Medicininis susitikimas tada būna dokumentuojamas į medicininius įrašus, kurie yra legalus dokumentas daugelyje jurisdikcijų. Po to sekantys susitikimai galėtų būti trumpesni, tačiau turi sekti tą pačią bendrą procedūrą.

Medicininę apklausą sudarantys komponentai:

1. Pagrindinis nusiskundimas: priežastis dabartiniam medicininiam vizitui. Šie nusiskundimai yra tam tikra prasme simptomai. Nusiskundimai išreiškiami paciento žodžiais ir yra užrašomi kartu su kiekvieno iš jų trukme. Jie dar vadinami pateiktais nusiskundimais.
2. Dabartinės ligos ar nusiskundimo istorija: chronologine seka išdėstomi simptomai bei tolesnis kiekvieno sistemos išaiškinimas.
3. Dabartinė veikla: profesija, hobiai, ką pacientas iš tiesų veikia.
4. Vaistai (Rx): kokius vaistus pacientas vartoja įskaitant receptinius, nereceptinius bei namų priemonės, taip pat kaip ir alternatyvos bei žolelių preparatai. Nepamirštamos paciento alergijos.
5. Buvusi medicininė istorija: sutampančios medicininės problemos, buvusios hospitalizacijos ir operacijos, susižeidimai, praeities infekcinės ligos ir/arba skiepai, žinomų alergijų istorija.
6. Socialinė istorija: gimimo vieta, gyvenamoji vieta, šeimyninė padėtis, socialinė ir ekonominė būklė, įpročiai (įskaitant dietos, vaistų, tabako ar alkoholio).
7. Giminės polinkis sirgti: išvardijamos ligos šeimoje, kurios gali įtakoti pacientą. Naudojamas ir giminės medis.
8. Organų sistemų apžvalga (sistemų apklausa): papildomų klausimų uždavimas, kurie galėjo būti praleisti buvusios medicininės istorijos rinkimo metu. Bendras teiravimas (pavyzdžiui: ar pastebėjote svorio mažėjimą? Pokyčius miego kokybėje? Karščiavimą? Gumbų? Guzų? Patinimų? Ir t. t.). Be to klausiama apie kūno pagrindinių organų sistemas (širdies, plaučių, virškinamojo trakto, šlapimo organų sistemos ir t. t.)

Fizinis ištyrimas yra paciento ištyrimas dėl ligos požymių. Sveikatos apsaugos teikėjas panaudoja regos, klausos, lytos, ir kartais kvapo (pavyzdžiui, infekcijos, uremijos, diebetinės ketoacidozės atvejais) jutimus. Atliekami keturi pagrindiniai veiksmai per fizinį ištyrimą: apžiūra, apčiuopa, perkusija, auskultacija. Ši seka gali būti pakeičiama priklausomai nuo pagrindinių ištyrimo tikslų (pavyzdžiui: sąnarys gali būti apžiūrėtas naudojant tik „išvaizdą, pojūtį, judesį“.

„Daktaras“, Seras Luke Fildes (1891 m.)

Pilnos klinikinės apžvalgos metu nagrinėjama:

1. Gyvybinių požymių, kaip: ūgis, svoris, kūno temperatūra, kraujo spaudimas, pulsas, kvėpavimo dažnis ir deguonies koncentracija hemoglobine
2. Bendras paciento stovis bei specifinių ligos indikatorių kaip: mitybos būklė, geltai būdingi požymiai, pabalimas, abnormalūs nagų formos pokyčiai bei kt.)
3. Oda
4. Ausys, nosis, ir gerklė (Otorinolaringologija) galva, akys
5. Kardiovaskuliarinė (kraujotakos) sistema (širdis ir kraujagyslės)
6. Kvėpavimo sistema (didieji ortakiai ir plaučiai)
7. Pilvas ir tiesioji žarna;
8. Lytiniai organai (ir nėštumas, jei pacientė yra ar gali būti nėščia)
9. Atramos-judėjimo sistema (įskaitant stuburą ir galūnes)
10. Neurologija (sąmonė, budrumas, smegenys, rega, galviniai nervai, nugaros smegenys, periferinę nervų sistemą (PNS) sudarantys nervai ir kt.)
11. Psichiatrija (orientacija, psichinė būklė, faktų apie nenormalų suvokimą ar mąstyseną rinkimas ir kt.).

Gydytojas dažnai gilinasi į pagrindines, išryškintas interesų sritis medicininėje paciento istorijoje ir nebūtinai įtrauktų viską, kas buvo išvardinta aukščiau.

Medicininės laboratorijos ir diagnostikos tyrimų rezultatai gali būti surenkami esant būtinybei. Medicininio sprendimo sudarymo procesas susideda iš analizės ir sintezės visos sąraše aukščiau išvardintos informacijos tam, kad būtų galima įtarti galimas diagnozes (diferencinių diagnozių), kartu su tuo, kas turi būti padaroma tam, kad pasiekti galutinę diagnozę, kuri paaiškintų paciento problemą.

Gydymo planas galėtų susidaryti iš: papildomų laboratorinių tyrimų užsakymo, terapijos pradžios, siuntimo pas specialistą ar akylaus stebėjimo.

Šis procesas yra naudojamas ir bendrosios praktikos (šeimos medicinos) gydytojų ir specialistų. Diagnozavimas gali užtrukti kelias minutes, jei problema yra paprasta, ar iki keleto savaičių, jei pacientas buvo hospitalizuotas su įmantriais simptomais ar keleto organizmo organų sistemų sutrikimais, dirbant kartu su keliais skirtingais specialistais.

Medicinos istorija senovės civilizacijose

Mesopotamija

2000 m. pr. m. e. Babilono karalius išleido (iškalė bazalto stulpe) įstatymus reglamentuojančius ligonių ir gydytojų santykius. To meto liaudies gydytojai mokėjo atlikti kataraktos operaciją. Gyventojai turėjo medicinos deivę, gydymo, motinų ir vaikų globėją – Ištar, naudojo amuletus, talismanus.

Buvo dvi medicinos rūšys:

1. Asu – liaudies medicina;
2. Ašipu – žynių, burtininkų medicina.

Bei trys ligų nustatymo būdai:

• lot. inspectio – apžiūra
• lot. palpatio – apčiuopa
• lot. anamnesis – ligos istorija

Tikėjo animizmu.

Mesopotamijoje rastas seniausias Farmacijos tekstas – Nipūro dantiraštis – lentelė su 15 receptų.

Senovės Egiptas

Ši civilizacija tikėjo, jog žmogaus kūnas sudarytas iš keturių pradų:

1. Ugnies
2. Žemės
3. Oro
4. Vandens

Naudojamas valomasis gydymas (lot. ex vacua) – vaistai skatinantys vėmimą, atsikosėjimą, vidurių laisvinamieji. Tikėjo gydymo dievu – Totu (vaizduojamas su Ibio snapu), Anubiu – jis išmokęs balzamuoti kūnus.

• Brukšo Bengšo papirusas – 2000 metų amžiaus seniausias Pediatrijos šaltinis.
• Mirusiųjų knyga (1550 m. pr. m. e.)
• Smito (Imhotepo) papirusas (1600 m. pr. m. e.) – chirurgijos duomenys, pirmasis medicinos etikos problemas aptariantis veikalas. Imhotepas – faraono žynys, medikas.
• Eberso papirusas (1500 m. pr. m. e.) – 700 vaistų, 29 akių ligos atvejų, odos ligų, karščiavimo, pilvo srities ligos. Gyvybė slypi kvėpavime, o širdis – kraujo sistemos apytakos centras, kraujotaka. Išduoda to meto sveikatos pobūdį.
• Kahuno papirusas (1350 m. pr. m. e.) – aprašytos ginekologinės, veterinarinės ligos. Veterinarija, akušerija; Hašišas – vaistai nuo skausmo; Mandragora – afrodiziakas.

Senovės Kinija

Ši civilizacija manė, kad organizmą sudaro 5 elementai:

1. Ugnis
2. Žemė
3. Medis
4. Metalas
5. Vanduo

Tikėjo vyrišku ir moterišku pradu – jan ir in. Nuo raupų (variola vera) gydėsi ypatingai – paimdavo pūslių pūlius, juos išdžiovindavo ir įtrindavo į nosį, toks žmogus persirgdavo lengva ligos forma. Įvairių ligų gydymui naudojo akupunktūrą (žinojo 388 aktyvius kūno takus), mokslą, masažus. Buvo leista skrosti lavonus.

Senovės Indija

Manė, jog žmogaus organizmas sudarytas iš:

1. Tulžies
2. Gleivių
3. Oro

• Karalius Manu išleido įstatymų rinkinį, kuriame buvo ir mediciną liečiančių nutarimų – aiškintas ligų atsiradimas dėl klimato pokyčių, nevisavertės mitybos, pateikti higienos reikalavimai: ligoniai negali liesti maisto, negalima prie namų pilti šiukšlių, atsikėlus privaloma nusiprausti ir išsivalyti dantis.
• Ajurvedose – 1000–800 m. pr. m. e. medicininėse knygose – aprašyta medicina. Viena knyga priklauso Sušrutai, kuris buvo garsus to meto plastikos chirurgas – žaizdų siuvimui naudojęs didžiąsias skruzdes (dėdavo jas ant žaizdos kraštų, o kai jos apžiodavo juos, nusukdavo skruzdėms galvas, išsiskyrusi rūgštis dar ir dezinfekuodavo žaizdą).

Ligos diagnozavimui naudojo:

• Apčiuopą
• Apžiūrą
• Karščio ir skausmo matavimą

Asklepijaus statula. Asklepijus – graikų medicinos dievas, laikantis simbolinę reikšmę turinčią Asklepijaus lazdą

Senovės Graikija

Tikėta medicinos dievu – Asklepijumi. Homeras rašė, jog jis turėjo du sūnus (Machaoną ir Podavilijų) ir dvi dukras (Higėją ir Panacėją). Asklepijaus garbei buvo statomos šventyklos – Asklepionai, kiparisų giraitėse, prie vandens šaltinių. Šventyklose būdavo patalpa abaton – skirta miegui, atliekamos fizinės ir protinės procedūros, rodomi spektakliai ligoniams. XII a. medicina atsiskyrė nuo filosofijos ir medicininės žinios buvo perduodamos iš kartos į kartą, taip susiformavo dvi amatininkiškos mokyklos:

• Koso – atstovai laikėsi nuomonės, kad svarbiausia ne nustatyti diagnozę, o prognozę (išgis ar mirs), taikė bendrą viso kūno gydymą;
• Knidos – atstovai manė, kad svarbiausia diagnozė ir skyrė priešsimptominį gydymą.

Hipokratas – žymiausias graikų terapeutas, chirurgas, aprašė žaizdas, išnirimus, sugalvojo naują būdą galvai tvarstyti (Hipokrato kepurėlė), lūžiams tvarstyti – Hipokrato suolelis.

Aleksandrijoje buvo įkurti mokslininkų namai (NUSEION), į juos buvo kviečiami įvairūs mokslininkai (Archimedas, Ptolemėjus). Namuose gyveno ir du gydytojai – Herofilas ir Eristratas, abu aprašomosios anatomijos pradininkai.

Senovės Roma

Medicina užsiimdavo šeimos galva, nesveikus naujagimius mesdavo į Tiberio upę, paliegusius vergus tremdavo į Šv. Bartolomėjaus salą taip išvengdavo didžiulių epidemijų ir ligų. Buvo dviejų tipų gydytojai: laisvieji ir belaisviai.

• I a. pr. m. e. atsiranda gydyklos, prie cirkų, termų, bibliotekų.
• Įrengiami sanitariniai įrengimai – vandentiekiai (aquaeductus aqua appia) ir kanalizacija (cloaca maxima).

Senovės Romos gydytojai:

• Asklepiadas
• Celsas
• Galenas – išleido apie 200 veikalų, tyrinėjo vidaus organus, aiškina kraujo apytaką.

Medicina Lietuvoje

Steigti medicinos mokslo įstaigas Lietuvoje gerokai delsta net ir įsteigus Vilniaus jėzuitų akademiją. 1579 m. balandžio 1 d. Stepono Batoro (1533–1586) suteikta privilegija už Vilniaus jėzuitų akademijos ribų paliko teisės ir medicinos mokslus. Jėzuitai buvo įsitikinę, kad, daugėjant teisės ir medicinos studentų, jie gali atsivežti „kenksmingų eretiškų“ knygų, o pasauliečiai dėstytojai, patys užsikrėtę erezija, gali ją propaguoti ir Universitete, o tai reikštų jo sužlugdymą (remiantis Pont-a-Mousson akademijos jėzuitus vizitavusio tėvo Jono Maldonato (SJ) nuomone, išsakyta 1579 m. balandžio 20 d. laiške Lotaringijos kunigaikščiui Karoliui III: …iš patirties žinome, kad viena dešimtis Teisės fakulteto studentų (kiek jų dabar yra Ponte) pridarė daugiau blogio ir nusižengimų per 1-erius metus kaip visi kiti studentai per 4-erius). To siekė Jėzuitų ordino vadovybė (pvz., Ordino generolas 1615–1645 m. Mucijus Vitelskis ir kt.), norėdami „veikti profesorių drausmingumą“ dėl kovos prieš Reformaciją Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje.

Feodalinėje Lietuvoje nuolatinio, centralizuoto valstybinio organo atsakingo už sveikatos apsaugą nebuvo. Nebuvo ir vyriausybės sistemos įstatymų tvarkančių medikų paruošimą ir veiklą, jų teises ir pareigas, gydymo įstaigų ir vaistinių veiklą. Tik Didysis kunigaikštis ir atskiri stambūs magnatai turėję savo dvaruose ir rūmuose gydytoją ir vaistininką, reguliuodavo jų veiklą, teises, pareigas individualiomis sutartimis bei privilegijomis. Pagal mecenato ir aukotojo norą buvo kontroliuojamos špitolės ir vaistinės.

XVII a. pab. iškilus buržuazijai, susidarė palankios sąlygos privačiai praktikuojantiems gydytojams, nes greitai turtėjantis aukščiausiasis miestiečių luomas pradėjo reikalauti profesionalios medicinos pagalbos, tačiau negalėjo savo lėšomis išlaikyti atskiro gydytojo. Tačiau naujai atsirandančias ligonines ir gydytojų teises bei pareigas, santykius su pacientais galėjo nustatyti tik valstybinė valdžia.

1775 m. Seimas sudarė Špitolių komisijas: vieną Lenkijai, kitą – LDK. Jų kūrimąsi nulėmė Jėzuitų Ordino naikinimas, valstybės padalijimas. Špitolių komisijų tikslas – surinkti duomenis apie esamas špitoles, sudaryti jų finansines ataskaitas ir toliau joms vadovauti. Kadangi šių komisijų veikla buvo mažai veiksminga, 1791 m. įkurta Policijos komisija, ji įregistravo 200 špitolių LDK. 1797 m. atkurta Špitolių komisija ir įkurta Gydomoji valdyba, atsakinga už bendrą, administracinę medicinos priežiūrą. Valdyba prižiūrėjo medicinos įstaigų, gydytojų ir kitų medicinos specialistų veiklą, organizavo teisminę-medicininę ekspertizę, sudarė užkrečiamų ligų sąrašą. Gydymo valdybos atstovai administraciniuose vienetuose buvo apskrities gydytojai.

Šaltiniai

Vikicitatos

Vikižodynas