Merkys
| Merkys | |
|---|---|
.jpg) Merkys ties Perloja
| |
| Ilgis | 203 km |
| Baseino plotas | 4415,7 km² |
| Vidutinis debitas | 33,4 m³/s |
| Ištakos | Ašmenos aukštuma |
| Žiotys | Nemunas |
| Šalys | Baltarusija, Lietuva |
 Vikiteka |
Merkys |
.png)
Kitos reikšmės – Merkys (reikšmės).
Merkys (bltr. Мерычанка) – dešinysis Nemuno intakas, didžiausia pietryčių Lietuvos upė. Upės visas ilgis – 203 km, iš jų Lietuvoje – 185,2 km[1]; teka Šalčininkų, Varėnos rajonų savivaldybių teritorijomis ir Baltarusijos (Ašmenos rajono) teritorija.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Prasideda Ašmenos aukštumoje, Baltarusijoje, Ašmenos rajone, 19 km į pietvakarius nuo Ašmenos, į pietus nuo Mikuliškių. Aukštupyje pirmuosius 16 km teka į šiaurę Baltarusijos teritorija, 1 km – siena, toliau – per Lietuvą. Nuo Tabariškių pasuka į vakarus, teka per Turgelius, Jašiūnus, Rūdninkus. Iki Jašiūnų teka senoviniu pelkėtu slėniu, nuožulniais, raguvų išraižytais šlaitais. Žemiau slėnis sausėja. Nuo Žagarinės pasukęs į pietvakarius teka per Valkininkus, Varėną, Perloją. Varėnos rajone teka Dzūkijos smėlynais, kol ties Varėnės žiotimis pasiekia kietą moreną. Nuo ten vagoje gausu riedulių, rėvų. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje Merkio ilgis 37 km, čia į jį įteka begalė šaltinių. Pačiame žemupyje, įtekėjus Skroblui, keičia kryptį į šiaurės vakarus, įteka į Nemuną 418 km nuo jo žiočių, prie Merkinės, Merkinės piliakalnio papėdėje.
Vyraujantis slėnio plotis 400–600 m.[2]
Baseinas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Merkio baseinas užima 4415,7 km², iš jų Lietuvoje – 3781 km². Baseinas smėlingas, miškingas, pelkėtas. Labai svarbią upės mitybos dalį sudaro versmių vanduo. Dėl to vasarą upės vanduo vėsus, o šaltuoju metų laiku – pakankamai šiltas. Šaltiniai suvienodina upės nuotėkio svyravimus.
Didžiausi intakai:
- kairieji – Šalčia, Verseka, Duobupis, Ūla, Grūda, Skroblus;
- dešinieji – Lukna, Geluža, Spengla, Varėnė, Nedingė.
XIX a. Merkio baseinas padidėjo, nes Ūlai perėjo 410 km² Katros aukštupio baseino. Aukštupyje Merkys Papio kanalu sujungtas su Papio ežeru, iš kurio išteka Vokė. Jai tenka didesnioji dalis Merkio aukštupio debito.
Hidrologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Vidutinis Merkio nuolydis 67 cm/km, o debitas – 33,4 m³/s. Žemupyje nuolydis dar didesnis už vidutinį, rėvose upė teka beveik 2 m/s greičiu. Būdingas slėnio plotis 0,4–0,6 km. Krantų aukštis aukštupyje 0,2–0,6 m, toliau – 1–2 m. Upės vaga smarkiai vingiuoja, tačiau 15 km ruožas tarp Žagarinės ir Dargužių sureguliuotas. Iki Šalčios žiočių vagos plotis yra 12–20 m, toliau – 25–45 m. Likus 3 km iki žiočių jaučiama Nemuno vandens patvanka.
Upė gausiai maitinama požeminiais vandenimis, kurie sudaro daugiau nei pusę metų nuotėkio, todėl vanduo vasarą šaltesnis negu daugumos kitų Lietuvos upių. Ties Puvočiais pavasarį nuteka 25%, vasarą – 29%, rudenį ir žiemą – 46% metų nuotėkio. Vandens debitas Valkininkuose: vidutinis 5,25 m/s, didžiausias 91,0 m/s; Varėnoje: vidutinis 21,0 m/s, didžiausias 356 m/s; Puvočiuose: vidutinis 32,2 m/s, didžiausias 498 m/s. Vidutinis debitas žiotyse 36,2 m³/s. Vandens lygio svyravimo per metus amplitudė: aukštupyje Jašiūnuose vidutinė 1,2 m, didžiausia 1,9 m; Varėnoje vidutinė 2,5 m, didžiausia 4,6 m; žemupyje Puvočiuose vidutinė 1,4 m, didžiausia 4,1 metro.
Ties Žagarine 1932 m. iškastu kanalu į Vokę vidutiniškai nuteka 3,25 m³/s vandens, tai sudaro 82 % Merkio aukštupio iki Žagarinės nuotėkio. Žemiau užtvankos Merkys tampa mažu išsekusiu, užžėlusiu, vingiuotu upeliu. Jo nuotėkis sumažėja iki 0,73 m/s ir pamažu didėja įtekėjus Luknai, Cirvijai, Graužupiui ir kitiems upeliams. Valkininkus pasiekia jau susigrąžinęs ir šiek tiek viršijęs ankstesnį debitą, o surinkęs vandeningų intakų – Šalčios, Versekos, Varėnės, Ūlos ir Grūdos vandenis atplukdo į Nemuną 36,2 m³/s vandens.[3]
| Debitas, m³/s | ties Valkininkais | ties Varėna | ties Puvočiais |
|---|---|---|---|
| Vidutinis | 5,0 | 21,0 | 32,2 |
| Didžiausias | 91,0 | 356,0 | 498,0 |
| Minimalus | 1,8 | 5,4 | 6,76 |
Žemupyje metinis upės nuotėkis pasiskirsto taip: 35 % vandens nuteka pavasarį, 20 % – vasarą, 23 % – rudenį, 22 % – žiemą. Pavasarinis potvynis paprastai prasideda kovo viduryje. Aukštupyje vanduo pakyla 1,5 m, vidurupyje 4 m, žemupyje 5 m. Vasarą upė nusenka nesmarkiai. Pasitaiko smarkokų poplūdžių, kurių metu vandens lygis pakyla 1,5 – 2 m.
2005 metų, rugpjūčio 12-15 dienomis, praūžus stiprioms liūtims ir vėtroms, Merkio vandens lygis itin šoktelėjo: vietomis net iki 4 metrų gylio. Kai kuriose vietovėse jis aukštesnis už iki šiol rugpjūčio mėnesiais fiksuotą aukščiausią vandens lygį. Šiomis dienomis buvo draudžiama bet kokia veikla upėje, tačiau nuostolių neišvengta: daug nuskendusių baidarių, valčių ir skęstančių žmonių.
Merkys užšąla gruodžio gale arba sausio pradžioje. Dėl šaltinių įtakos ledo danga dažnai išvis nesusidaro arba būna nepastovi. Žiemos atodrėkiai sukelia 2 – 3 poplūdžius. Žemupyje ledas ištirpsta 5 – 7 anksčiau nei vidurupyje[4].
Ekologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2006 m. duomenimis Merkys yra viena švariausių (I kokybės klasė) ir turtingiausios biologinės įvairovės Lietuvos upių. Merkys pasižymi labai įvairia ir vertinga žuvų fauna, pirmiausiai tai margieji upėtakiai (Salmo trutta fario)ir kiršliai (Thymallus thymallus), kuriuos dzūkai vadina taparais. Seniau Merkio baseino upėse neršė apie 40 % Lietuvos lašišų (Salmo salar) ir šlakių (Salmo trutta trutta), žiobriai (Vimba vimba) ir net eršketai (Acipenser sturio).
Dabar Merkyje vyrauja kiršliai (Thymallus thymallus) ir karpinės sraunių vandenų rūšys – rainės (Phoxinus phoxinus), strepečiai (Leuciscus idus), srovinės aukšlės (Alburnoides bipunctatus), šapalai (Leuciscus cephalus), gružliai (Gobio gobio), lydeka (Esox lucius), ešeriai (Perca fluviatilis).
Turizmas, reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Merkio baseinas gyvenamas jau nuo mezolito. Stovyklų rasta Puvočiuose, Maksimonyse, Netiesose, Mardasave, Maskaukoje. Tai viena anksčiausiai apgyvendintų Lietuvos vietų, kadangi ledynas čia ištirpo pirmiausiai. Viduramžiais, vėlesniais amžiais upe vyko medienos, miško gerybių eksportas, vykdyta žvejyba. Dabar Merkys bei sraunios, laukinės gamtos plotais tekančios jo baseino upės itin mėgiamos vandens turistų.
Merkys ties Žagarine patvenktas. Vandens matavimo stotis veikia Valkininkuose.[5] Merkio atkarpa nuo Cirvijos upės iki Nemuno priklauso Merkio draustiniui, kuriuo saugomos upėtakių nerštavietės. Žemupyje, nuo Purplių iki žiočių, Merkys srūva Dzūkijos nacionalinio parko teritorija. Ledyno palikti kreidos periodo luistai, jų atodangos Merkio šlaituose prie Maskaukos saugomi Akmens geologiniame draustinyje. Skardis prie Mardasavo – geomorfologinis paminklas. Turgeliuose Merkio kairiajame krante stūkso Turgelių piliakalnis, Merkio ir Nemuno santakoje – Merkinės piliakalnis.
Didesnės gyvenvietės prie Merkio: Tabariškės, Mikniškės, Turgeliai, Merkinė, Gureliai, Jašiūnai, Rūdninkai, Žagarinė (Šalčininkų raj.), Dargužiai, Valkininkai, Pamerkiai, Akmuo, Senoji Varėna, Perloja, Purpliai, Mardasavas, Puvočiai, Merkinė (Varėnos raj.).
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Upėvardis Merkys siejamas su žodžiu merkti („nardinti, šlapinti, drėkinti, lyti, drengti“); taip pat plg. rus. мяреча („liūnas“)[6].
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://vanduo.gamta.lt/cms/index?rubricId=2b2010df-f129-4b52-b1e7-6f977a40fbd6 Archyvuota kopija 2010-05-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Algirdas Rainys. Merkys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 714 psl.
- ↑ Algirdas Rainys. Merkys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 714 psl.
- ↑ Merkys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 54-55
- ↑ http://www.meteo.lt/steb_hidro_tinklas.php Archyvuota kopija 2009-12-12 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.