Optinė apgaulė
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Optinė apgaulė, arba optinė iliuzija – vaizdiniai, kurie sukelia skirtumus vizualiai (akys ir smegenys) suvokiamos tikrovės ir tarp objektyvios tikrovės. Yra trys pagrindinės optinių apgaulių rūšys:
- literalinė optinė iliuzija sukuria vaizdą, kuris skiriasi nuo objekto/daikto, nuo kurio ateinanti šviesa (fotonai) patenka į akį, yra užregistruojama fotoreceptorių, ir ties tuo žingsniu jau prasideda subjektyvus žmogaus (ar žinduolio, ar bet kokio gyvio, kuris turi smegenis ir akis, arba primityvias smegenis ir primityvius fotoreceptorius) vizualinis suvokimas.
- fiziologinė optinė iliuzija yra sukeliama dėl per didelės optinės sistemos simuliacijos (apšviestumas, spalva, pakreipimas, judėjimas ir kt.).
- kognityvinė/(subjektyvaus suvokimo) optinė apgaulė yra, kai akys ir smegenys, ir jungtys tarp smegenų ir akių dalyvauja ir nesąmoningai/pasąmonėje sukuria klaidingą/kitą tikro daikto/dalyko atvaizdį/vaizdą.
Realybėje tokių idealių tipų pavyzdžių rasti būtų sunku. Dažniausiai kiekviena optinė iliuzija yra išvardintų trijų pagrindinių tipų mišinys. Akys ir smegenys dalyvauja vizualiniame suvokime ir iki šiol ginčijamasi, kiek tai yra kognityvu, ir kiek tai yra fiziologiška filosofijoje bei neuromoksluose (pvz., dualizmas).
Optinės apgaulės neuromoksluose ir kognityviniuose moksluose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Optinės apgaulės padeda tirti smegenų ir akių veikimo principus, daugelis neuromokslų šakų bent iš dalies užsiima optinių apgaulių tyrinėjimu. Mokslininkai mano, kad optinės apgaulės atsiranda dėl akyse prasidedančio ir smegenyse besibaigiančio išorinio pasaulio suvokimo per akis. T.y., jau akies dugne, t. y., tinklainėje, prasideda vizualinis suvokimas: tinklainėje yra neuronų sluoksnis, kuriame neuronai ir kitų tipų ląstelės yra sujungti taip, kad atlieka dalį vaizdo apdorojimo (angl. image processing). Šis duomenų apdorojimas vyksta ir smegenyse, kur galutinai (taip manoma) yra suvokiamas iš akių atėjęs signalas - vaizdas. Kadangi šis apdorojimas kartu reiškia ir perdirbimą bei kai kurių elementų supaprastinimą, o kitų elementų paryškinimą (pvz., spalva viename iš paveikslų yra suvokiama skirtingai priklausomai nuo aplinkos; taip pat vaizdo, matomo akimis, centras skiriasi nuo periferijos, ką parodo kitas paveikslas; taip pat forma/daiktas - du arba daugiau daiktų gali būti regimi tame pačiame piešinyje, fotografijoje, ar realiam erdviniame (3D) kūrinyje, arba net gamtoje; kiti paveikslai: subjektyvus objektų ilgis dėl perspektyvos realybėj (3D) ir perspektyvos (plokščiame, 2D) paveiksle. Šitoks mokslinis modelis leistų ilgainiui sužinojus visus neuronų ir pagalbinių ląstelių susijungimus/kontaktus atkurti optinę apgaulę/iliuziją dirbtinai, pvz., kompiuteryje. Jau dabar yra vykdomos smegenų dalių simuliacijos, primityvių neuroninių tinklų tyrimas. Prie to prisideda ir informatikos mokslas, nes superkompiuteriuose yra vykdomas intensyvus ir ekstensyvus vaizdo apdorojimas ir tai padeda kurti naujus, geresnius ir greitesnius algoritmus.